Nacionaliniai karo ypatumai III arba girtas lauke - ne karys

Day 1,133, 12:32 • Published in Lithuania Lithuania • by Nexrow

Labas vakaras, brangūs skaitytojai.

Naujai susirinkęs Seimas pradėjo svarstyti apie karo su Latvija būtinybę ir net pradėjo balsavimą forume ta tema. LK vadovybė liko nelabai patenkinta, kadangi mūsų nuomonės nebuvo atsiklausta (linksmas tik pasidomėjo, ar Seimui priėmus tokį balsavimą, LK turėtų paklusti). Dėl to nusprendžiau parašyti apie tai šį straipsnį. Rašau jį iš savo laikraščio, kadangi tai yra mano asmeninė, o ne visos LK nuomonė, tačiau tikiuosi, kad pritarimo iš jų sulauksiu.

Nesėkmė

Visi puikiai atsimenate, kuo baigėsi praeita Latvijos okupacija. Lygiai taip pat, kaip ir dar ankstesnioji - gerai organizuotais latvių sukilimais, kuriems nepajėgėme pasipriešinti. Žinoma, nesakau, kad turėtume sėdėti nieko neveikdami vien dėl to, kad anksčiau nesisekė. Tačiau pirmiausia reikia pasimokyti iš praeities klaidų. O svarbiausios praeities klaidos buvo neapdairus skubėjimas ir komunikacijos LK vadovybėje trūkumas.

Komunikaciją aš pamažu mėginu sutvarkyti. Į vadovybę priėmėme dar vieną žmogų. Be to, bandau kiekvieną iš vadovybės narių įgalinti daryti kuo daugiau, kad nepasitaikytų tokių atvejų, kai lemiamą akimirką yra žmogus, galintis dirbti, tačiau neturintis priėjimo prie reikiamų resursų.

Praeitą savaitę susidūrus su programos Skype, kuria paremta visa mūsų komunikacija, problemomis, buvo sukurtas dar ir IRC kambarys, kuriame vadovybė dirbtų susiklėsčius nenumatytoms aplinkybėms. Be to, skatinu vadovybės narius apsikeisti telefono numeriais, kad prireikus pagalbos, būtų galima vieną ar kitą žmogų pasikviesti prie kompiuterio. O siekiant visada turėti aljanso nurodymus po ranka, sukūriau dokumentą, kuris automatiškai kopijuoja duomenis iš aljanso dokumento.

Tačiau šie darbai dar nėra įgyvendinti iki galo. Dar neturiu visų reikiamų elektroninio pašto adresų, telefono numerių. Galiausiai, yra šiek tiek neišspręstų klausimų su būriais, jų dydžiu, reikalavimais, finansavimu. Norint tvarkingai dirbti, šiuos klausimus reikia išspręsti. O jei skubėsime į karą dabar, kai problemos pradėtos spręsti, tačiau dar iki galo neišspręstos, tai geresnių rezultatų, nei praeitą kartą, tikrai nesulauksime.

Pagalba iš sąjungininkų

Šis faktorius mums būtų tikrai naudingas. Ypač pamačius, kaip paskutinių mūšių bei sukilimų metu, latviams padėjo jų sąjungininkai. Mūšiai, kur iš pradžių kovojome mes su latviais tarsi vienas prieš vieną, galiausiai virto triuškinamomis viso EDEN aljanso pergalėmis prieš mus vienus.

Savaime aišku, jei jų pusėje kovoja EDEN, tai mums turėtų padėti Feniksas, kad kova būtų lygi. Tačiau taip nėra. Daug pagalbos iš aljanso tikėtis nereikėtų dėl to, kad pastaruoju metu aljansas yra šiek tiek pašlijęs, valdžia retai bepasirodo, o ir kai pasirodo, nelabai imasi darbų - matyt pavargo. O individualios šalys savivaliauja. Žinoma, Feniksas dar nesugriuvo ir, tikiuosi, dar greitai nesugrius. Tačiau jam reikia naujos valdžios, o rinkimai bus už kelių dienų...

Buvo pasiūlymų ir kreiptis pagalbos į individualias šalis. Tačiau taip pagalbos irgi daug tikėtis nereikėtų. Bent jau kol kas, kadangi kiekviena iš jų turi savų problemų ar interesų:
- Estai išvargę nuo pastovių karų ir nebeturi pinigų.
- Rusų valdžia nesusitvarko su savo kariuomene. Tai rodo ir nesėkmės su latviais.
- Serbai turi savų karų ir sąjungininkams nelabai padeda, o tik patys prašo piniginės paramos (iš mūsų prašė net tada, kai patys su latviais kariavome).
- Prancūzai, nors ir draugiški, turi savų problemų - karas su kanadiečiais bei naujas karas, kurį jiems skelbia lenkai.

Kitos šalys taip pat turi savų karų. Galbūt būtų galima susitarti su indonezais ar brazilais, kad padėtų, tačiau tai nėra aišku. Be to, jų vienų pagalba taip pat nebūtų pati didžiausia.

Šventės

Tai, manyčiau, visiems mums aktualiausia šiuo metu tema. Būtent pagal ją ir sugalvojau straipsnio pavadinimą. Taip, Kalėdos jau praėjo, tačiau iš esmės jos nėra tokios baisiai daug laiko atimančios - pora vakarų praleistų prie stalo su šeima ir tiek. Jei labai reikėtų, tai po to vakare dar būtų buvę įmanoma prisėsti prie kompiuterio. Nors ir nelabai to norėtųsi.

Tačiau Naujieji Metai yra visai kas kita. Praktiškai visi, vyresni, nei 13, ir jaunesni, nei 50 metų, žmonės (o realiai didžioji dalis eRepublik visuomenės ir turėtų būti sudaryta iš tokių žmonių) Naujuosius sutinka kur nors su draugais, mėgaudamiesi ne tik gera kompanija bei saliutais, bet ir alkoholiniais gėrimais. Naujųjų šventimas dažnai užsitęsia iki labai vėlaus vakaro, o kartais ir ankstaus ryto. Ir, manyčiau, kad tokiu metu tikrai niekas, net ir turėdamas galimybę, nenorėtų trauktis iš šventės ir neblaivia galva jungtis prie eRepublik, kad pakovotų prieš latvius.

Nors, iš tikrųjų, pakovoti dar nebūtų taip baisu. Tačiau kaip kariuomenės vadovybei, kaip būrių vadams? Jiems juk reikia koordinuoti karius, dalinti davinius. Mažų mažiausiai, net jei ir prisiverstų koks vienas ar kitas žmogelis prisėsti, tai be asmeninės moralinės žalos (dėl žaidimo, neleidžiančio smagiai leisti laiką), jis turėtų pakankamai didelį potencialą per skubėjimą ar neblaivumą pridaryti įvairiausių klaidų, pradedant poros litų nusiuntimu ne ten, kur reikia, baigiant viso kariuomenės biudžeto iššvaistymu ar karių pasiuntimu ne laiku ir ne vietoj.

Savaime aišku, patys puolimo prieš juos Naujųjų Metų naktį tikrai nepradėsime. Tačiau jei pradėsime anksčiau, tai sulauksime arba sukilimo (jei pavyks laimėti visus mūšius), arba kontratakos (jei jie apsigins). O tokiu laiku mes tikrai jiems nepasipriešinsime ir bus visai nesvarbu, ar daug jų sėdės, pasiryžę praleisti naujuosius prie kompiuterio, ar ne. Galų gale, prieš orą pakovoti gali ir vienas žmogus.

Per didelis kąsnis

Kaip vieną iš mūsų ankstesnių nesėkmių priežasčių, kai kurie žmonės mėgsta įvardyti ir faktą, kad apžiojome daugiau, nei pajėgėme sukramtyti. Galbūt tai ir tiesa. Tačiau tokiu atveju ir dabar mūsų laukia toks pats likimas. Kaip jau minėjau, rusai ir estai mums Latviją sutrypti nepadės. O pagal naujas taisykles, sustoti kariauti, kai karas jau paskelbtas, yra neįmanoma, kol nepasirašoma taika, arba kol nebelieka sienos su priešu.

Taikos pasirašymas užtrunka 48 valandas (tikrai ilgiau, nei laukimas nuo vieno mūšio pabaigos, iki kito pradžios). Be to, tam turėtų pritarti ir patys latviai, kas yra labai abejotina. Net ir neturėdami pinigų, jie mieliau stengtųsi apsiginti ir tada kontratakuoti, kadangi tokios atakos nemokamos (RW kainuoja pinigus ir ne visa populiacija ten gali dalyvaut) ir jose galima tikėtis pagalbos iš sąjungininkų.

Tad realiai, apsiriboti vienu ar dviem regionais yra praktiškai neįmanoma. Tektų imti visą Latviją į savo rankas. Taigi, prieš skelbiant karą, reikėtų gerai apsvarstyti visas problemas, kurias paminėjau aukščiau, ir pamąstyti, ar šį kartą sugebėsime sukramtyti tokį kąsnį.

Pasiūlymas

Mano pasiūlymas yra vienareikšmiškas - laukti. Mažiausiai iki sausio antros dienos, kai šventinės nuotaikos ir pagirios jau bus praėję. O jei kantrybės bus ir daugiau, siūlyčiau palaukti ir prezidento bei aljanso valdžios rinkimų, po kurių bus galima tikėtis didesnės pagalbos iš aljanso, kadangi Raigirdas, kiek žinau, kandidatuoja į SC dar kartą. Be to, ir prezidentas bus naujas, dar nepavargęs nuo akmenų, kuriuos žmonės taip mėgsta pastoviai svaidyt į prezidentūros langus.

Galiausiai, turėdami laiko, spėsime susitvarkyti ir LK viduje, kad būtume tam pasiruošę, bei atstatyti turimas atsargas. Juolab, reikia leisti ir latviams tas atsargas atstatyti - koks smagumas yra kariauti, kai jie visiškai nesipriešina, o vėliau tiesiog gauna pagalbos iš EDEN ir mums tenka kovoti jau ne prieš latvius, o prieš kiniškus ar rumuniškus tankus...

Žodžiu, mano pasiūlymas yra dar palaukti. Ne taip ir daug jau beliko. Manau dar nesame tokie kraujo ištroškę barbarai, kad negalėtume net savaitės iškęsti.

Tiek šiam kartui. Ačiū Jums už dėmesį, tikiuosi, kad bent šiek tiek atsižvelgsite į mano mintis.
Pagarbiai,
Nexrow