Nacionaliniai karo ypatumai II arba durnius ir kare durnius

Day 1,118, 03:51 • Published in Lithuania Lithuania • by Nexrow

Laba diena, brangūs skaitytojai.

Kaip jau turbūt supratote, šį kartą paskaitos nebus – kas gi eina į paskaitas karo metu? Tačiau atsirado šiek tiek laisvo laiko, o vakar į galvą atėjo keletas išganingų minčių apie šiek tiek linksmesnes (o gal ir liūdnesnes – Jums spręsti) naujienas iš fronto. Tad pateikiu Jums antrąją Nacionalinių karo ypatumų dalį ir linkiu malonaus skaitymo.

Karas

Išsilaisvinęs nuo prezidentūros ir Seimo pančių nusprendžiau vėl sugrįžti į kariuomenę, nors ir kaip eilinis kareivėlis. Tad teko ganėtinai aktyviai stebėti kai kuriuos karo veiksmus, ypač pietiniame bei vakariniame Latvijos frontuose (mūšiuose su Lietuva).

Turiu pasakyti, kad šis karas yra tikrai smagus dalykas. Gal net smagesnis už tą kampaniją, kurią buvome surengę vasarą. Žmonės suaktyvėjo, palinksmėjo, nes gavo aktyviai ir organizuotai pažaisti. Ir dabar matosi tikrai daugiau mūsų pačių jėgos. Užsieniečių tankistų nebesamdome (na, gal tik truputį su Lazokratais pabendravome) ir daugiausia kovojame patys iš savų lėšų. Ir mums tai puikiai sekasi. O ir įplaukos į iždą gerokai padidėjo – vos ne dvigubai.

Tačiau patys smagiausi šio karo aspektai vis dėlto pasireiškė ne materialinėse įplaukose (kas man anksčiau buvo svarbiausia), o pačiame mūšio lauke. Ten pastebėjau toli gražu ne vieną įdomią personą. Vieni tokius asmenis norėjo sušaudyt, kiti ištremti, o treti tiesiog siūlė iš jų smagiai pasijuokti. Būtent tai šį kartą aš ir norėčiau padaryti.

Baneris

Na, apie jo pasireiškimą Žemgalės sukilime turbūt jau visi skaitė vakarykščiame eMatricos numeryje. Pats neplanavau apie jį rašyti, nors Skype pokalbyje ir minėjau, kad reiktų straipsnio apie tai. Realiai apie vieną šūvį į savus labai daug neparašysi. Tačiau jis labai norėjo pamatyti mano straipsnį apie jį. Be to, ir pati tema reikalauja, kad paminėčiau visus „nusidėjėlius“. Tad štai, mūsų karo žurnalisto, sugebėjusio užfiksuoti Banerį nusikaltimo vietoje, padaryta nuotrauka:



Kaip matote, šis lietuvis su „lakūno“ uniforma ne tik paleido vieną paklydėlę (o gal ir labai taiklią – ką gali žinoti, kas tada sukosi jo galvelėje) kulką į savų karių gretas, bet ir kurį laiką puikavosi latvių herojaus titulu. Šį savo poelgį mūsų taikusis buvęs prezidentas įvardijo kaip eksperimentą, tačiau šio eksperimento tikslas liko paslaptimi. Greičiausiai jis tiesiog norėjo parodyti, jog Lietuvos kariai tokie „kieti“, kad latvius išgelbėti nuo pražūties gali tik patys lietuviai...

Famiz

Kitas nusidėjėlis yra visų puikiai žinomas, pagarsėjęs kaip labai draugiškas darbdavys, dosnus tankų prekeivis ir sąžiningas bankininkas – Famiz. Šios visų mylimos ir be galo gerbiamos personos fizionomija buvo pastebėta to paties mūšio tame pačiame raunde. Tačiau šis įstabusis lietuvis kovojo ne raundo pradžioje, kaip Baneris, o pabaigoje. Štai fotografija, kurią pavyko užfiksuoti tam pačiam mūsų didvyriui karo žurnalistui:



Tikriausiai pastebėjote, kad raundas jau buvo beveik pasibaigęs, o mūsų persvara buvo labai didelė. Tad galbūt ir visai suprantamas šio Lietuvos pasididžiavimo veiksmas – kam atiduoti latviams herojaus medalį, kai jis gali atitekti lietuviams, ar ne? Tačiau vis dėlto, ta persvara nebuvo tokia didelė, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Tie, kurie stebėjo tą raundą žino, kad kovota ten buvo mažai ir latviams būtų prireikę tik poros stipresnių tankistų, kad persvarą pakreiptų savo pusėn.

Būtent tai jie ir buvo suplanavę padaryti ir likus tik porai minučių iki raundo pabaigos, keli stiprūs latviai pradėjo ataką. Famiz, savaime suprantama, užsiėmęs savo didingu žygiu, nepastebėjo šių menkų padarėlių ir kovojo toliau (deja, mūsų žurnalistui nepavyko to užfiksuoti, nes pamatęs tirpstančią lietuvių persvarą jis skubiai ėmėsi ginklo ir pats taikėsi nušauti Famį, kol šis rungėsi su latviais). Mūsų žiniomis, tik vieno supratingo piliečio žinutės dėka, Famiz atkreipė dėmesį į už jo besislepiančius latviškus tankus ir pradėjo šaudyti jų pusėn. Manau už tai galima atleisti, juk tikrai tie menkučiai latviai ne visiems didiems lietuviams pastebimi...

dcLT

Šį herojų jau visi turbūt girdėjote, tad pasakoti daug nereikia. O išgarsėjo jis būtent šio karo su Latvija metu, kaip puikus karys. Šis neeilinis Lietuvos karys taip stengėsi šiame kare, kad net keliavo į Latviją kovoti ir vieno raundo Kuržemės mūšyje metu net tapo latvių herojumi, padaręs apie 79.000 įtakos taškų. Deja, mūsų karo žurnalistas buvo susikoncentravęs į sukilimą Žemgalėje, o ne mūšį dėl Kuržemės, kur šis veikėjas reiškėsi.

Tačiau net keletas geranoriškai nusiteikusių asmenų, sutiko pateikti mums kadrų, įamžinusių dcLT pasirodymus. Pateiksiu Jums tik vieną, kuriame matyti vos ne didžiausias jo pasiekimas visu gražumu:


(už šį bei kitus kadrus dėkojame LuciferPC ir shoks)

Jis, matyt, norėjo parodyti, kad Lietuva tokia stipri, jog šiuose mūšiuose kovoja beveik vien tik lietuviai, o latviai pasirodo tik trumpais epizodais. Deja, jo pastangos Lietuvoje neliko labai pripažintos. Juk istoriją rašo laimėtojai...

estonian

Taip, šis herojus ne lietuvis. Tačiau jis draugas – estas (sprendžiant iš vardo, kalbos ir draugų sąrašo) priklausantis serbų kariuomenei (sprendžiant iš pilietybės ir nuotraukos). Tad jis turėtų padėti mums. Ir, savaime suprantama, būtent tai jis ir padarė. Jis savo galią parodė tame pačiame Žemgalės sukilime, tačiau jau antrajame raunde, kai anksčiau minėti mūsų herojai jau buvo aprimę. Štai mūsų žurnalisto užfiksuotas kadras, kaip šis narsus karys vykdė savo didį žygį:



Kaip matote, jis, kaip ir minėti lietuviai kariai, tapo latvių herojumi (matyt latviai buvo tikrai beviltiškoje situacijoje). Savaime suprantama, šiame raunde latviai jau nė nebekovojo, nesistengė, nes buvo užimti kitais mūšiais. Tad mūsų draugas estas tiesiog suteikė šaunią treniruotę lietuviams. Kokių šaunių draugų mes visgi turime!

Smulkesni epizodai iš pirmojo mūšio

Pirmajame mūšyje dėl Žemgalės, prasidėjusiame dar penktadienio vakarą, buvo pastebėti ir kitokių įžymių personų pasirodymai. Deja, nuotraukų nepavyko gauti, kadangi šie pasirodymai vyko pačiuose pirmuosiuose mūšio raunduose ir mūsų žurnalistas tuo metu dar tik keliavo iš pajūrio į mūšio lauką. Tačiau šiokios tokios informacijos iš patikimų šaltinių gauti pavyko.

Pirmiausia buvo pastebėtas Latvijos pusėje kovojantis Josifas Stalinas. Visus lietuvius tai labai nustebino, o kai kuriuos net ir išgąsdino. Tačiau vėliau mūsų pusėje buvo pastebėtas ponas Putinas (Vladimiras, o ne Vincas Mykolaitis). Tai mus šiek tiek nuramino. „Lai pešasi tarpusavyje“ – pagalvojome mes ir palikę juos ramybėje toliau šaudėme latvius.

Tačiau praėjus dar šiek tiek laiko, visų mūsų nuostabai, mūsų gretose pasirodė ir gerb. M. K. Čiurlionis. Padrąsinti tokių įstabių personų, mes pasiryžome kovoti iš visų jėgų, kol galiausiai pamatėme tai, ko turbūt tikrai nė vienas nesitikėjo – Arūną Valinską.

Manau, kad jei jau šis karas prikėlė prieš kelis dešimtmečius mirusius diktatorius ar menininkus bei pritraukė politikus ir šou verslo žvaigždes, tai visiems paprastiems mirtingiesiems beliko tik sekti jų pavydžiu ir kovoti. Matyt dėl to, po nesėkmingo pirmojo raundo, daugiau nepralaimėjome nė vieno mini-mūšio per visą mūsų žygį į Latviją – šiandien laimėjome Kuržemėje, numalšinome sukilimą Žemgalėje ir net padėjome estams Vidžemėje. Su tuo Jus visus ir sveikinu.

Na, o dabar stebėkim, kas dėsis Estijoje. Padėkim jiems ir galbūt sulauksime karo su kitais priešais. O aš lendu atgal į Skydinę švęsti pergalės. Ačiū Jums už dėmesį ir geros dienos.
Pagarbiai,
Nexrow

P.S. Dauguma epitetų, pavartotų apibūdinant vienus ar kitus veikėjus, buvo pripildyti sarkazmo. Prašau nepriimti to rimtai, tikrai nenorėjau nieko įžeisti.
P.P.S. Tikrai nekaltinu estų dėl vieno jų kario veiksmų. Patys estai mums daug daugiau padėjo, nei tas vienas individas padarė žalos, ir kelis kartus net ištraukė mūsų užpakaliukus į pergalę. Tad jie nusipelnė padėkos.