Join the new world

Konkurso užduotis - parašyti tęsinį šiai istorijai. Iš viso atsiųstos 4 istorijos, o dabar pateikiu trečią. Komisijos komentarai - apačioje.


- - - - - - - - - -


PRATĘSIMAS 03


Nors Nukainoto įžanga buvo gana susijusi su filmu ,,Pradžia“, aš bandysiu nekopijuoti nuo filmo, o tiesiog sugalvoti savo. Beje, tikiuosi nepyksit, jei pridėjau keleta naujų veikėjų.
Taigi, grįžtam prie tradicijų. Antra valanda nakties, aš, pc ir istorija kuria reikia parašyti. Sėkmės skaitant.


Bevardis gulėdamas ant apšiurusios ir nekokiu kvapu įsigėrusios sofos, bandė snūstelti. Tik sapnų dėka jam pavykdavo karts nuo karto prisiminti nuotrupas iš savo praeito gyvenimo.
Bet miegas neėmė. Protas bandė prisiversti užmigti, tačiau kūnas tiesiog virpėjo iš jaudulio. Žinodamas jog rytoj jo misija sapnų pasaulyje užsitęs, svarstė galimybę vienu šūviu nušauti du zuikius. Saliero užduotą misiją – išgauti visas KeDo paslaptis, jis laikė svarbiausiu prioritetu, tačiau bemaž taip pat svarbu buvo kuo ilgiau išbūti spanuose.
-Ką mąstai? – Pasigirdo balsas už nugaros.
Beverdžio nugara nubėgo šiurpuliukai.
-Aš jaučiu jog įtemtai apie kažką galvoji,- tęsė kalinys.
-Tai ne tavo reikalas.
-Aš rytoj nepasiduosiu, tu tą puikiai žinai.
-Iššūkiai man patinka, - Bevardis atsisuko,- ypač tie, kurie atrodo neįmanomi.
KeDas visada kalbėjęs nuleista galva, pakėlė akis ir sugavo Bevardžio žvilgsnį. Sename KeDo veide spindėjo jaunatviškos akys. Toks užburiantis žvilgsnis.
-Kodėl, na kodėl tu neprisidėjai prie Solikvapnumo gretų? Būtum puikus pasekėjas.
-Jūsų ideologija...
-Na, o kas jai? Argi nepatiktų prisijunti prie tikrojo tikėjimo, tikrosios partijos, tikrojo valstybės valdymo aparato? Argi mes tau ką padarėme? Pažvelk man į akis!


Tuo pačiu metu, virė įnirtinga Mamio ir Bonnkiaus dvikova.
Nors sapnų valdymo technologijos buvo labai pažengusios, tačiau sapno šeimininkas visada turėdavo didesnį pranašumą. Visų pirma, vos tik pašaliniam įsilaužius į sapną, jo savininkas iškart tai suprasdavo. Tai sužinojęs, jis galėdavo pakeisti aplinką į tokią, kokios jis tik nori. Tai labai didelis pranašumas. Dar vienas didelis šeimininko pliusas tas, jog jis rizikuodavo prarasti svarbią informaciją. Na o sapne mirus įsibrovėliui, jis mirdavo ir realybėje.
Mamis sapnavo nuostabų Majamio paplūdimį. Jis gulėjo ant pilvo, o Pukalotė jam darė tą nuostabųjį, jos firminį masažą. Tos švelnios rankytės trynė nugarą ir ji niūniavo savo linksmą melodiją. Jai pritarė jūros vandenyno ošimas. Mamis jautėsi lyg rojuje. Tačiau viena mintis tyliai griaužė jo pasamonę. Tai žinojimas, jog viskas netikra. Šita kaina už tai, jog jis galėjo kasnakt sapnuoti tai ką nori.
Staiga vandenynas nusidažė juoda spalva, giedras dangus paraudonavo, ėmė kaukti sirenos.
-Negali būti. Įsibrovėlis? Pasirodo ne veltui pirkau tas minčių savisaugos pamokas.
Jis nuo savęs numetė Pukalotę ir pažiūrėjo į laikrodį.
-O taip, Bonnkiau, taip ir žinojau, jog ateisi pas mane. Dešimt minučių pasiruošimo bus net per daug.
Karštligiškai ėmęs mąstyti jis viską pertvarkė. Majamio paplūdimį pakeitė aukštas kalnas. Mamis nusišypsojo – dabar visa teritorija lyg ant delno. Staiga prie jo, lyg iš žemės, išdygo du dideli pitbuliai. Iš prigimties būdami nepakartojami sargai, jie atsidūrę naujoje teritorijoje iškart įnirtingai apibėgo teritoriją. Nieko įtartino nepamatę, grįžo prie Mamio ir pradėjo laižyti jo rankas. Mamiui dar kartą pakeitus aplinką, šalia jo atsirado daugybę ginklų. Pradedant nuo automatų, baigiant gremėzdiškais kūjais ir kalavijais.
Tuo tarpu, Bonnkius grūmėsi per džiungles (per dar vieną Mamio savisaugos elementą). Sapnų įsibrovėlis, dar kitaip vadinamas ,,kopinėtojas“ galėdavo labai minimaliai pakeisti šiokias tokias detales. Šiek tiek ginklų, šarvų, o labai pažengę kopinėtojai, susikaupę galėdavo kai ką pakeisiti ir teritorijoje.
Bonnkius su mečete draskėsi sau kelią link Mamio kalno. Visas kruvinas ir jau gana pavargęs, su kiekvienu žingsniu artėjo prie Mamio ir jo svarbios informacijos.
Jo tikslas buvo vienas – užmušti informacijos saugotoją, Mamį. Kiekviena informacija turi savo slaptumo lygį. Nuo 1 iki 5. Dar prieš patenkant į sapno šeimininko pasamonę, kompiuteryje, tarsi kokioje paieškos sistemoje (ji vadinasi gaagle) užduodavo klausimą ir pamatydavo kokiame jis slaptumo lygyje. Įsibrovėlis pamatęs lygį, nuspręsdavo ar jis sugebės, ar jam ta informacija tokia svarbi. Nes vis aukštesniam lygyje, šeimininkas turėdavo daugiau galių. Sakoma, jog penktame lygyje šeimininkas yra tiesiog visiškas sapno adminas. Geriausi kopinėtojai, į didesnį negu trečias lygis net nekeldavo kojos.

Staiga iš dangaus pasigirdo balsas:
-Bonnkiau, nežinojau jog tu toks kvailas, jog lystum į ketvirtąjį lygį, juolab aš dar ir treniruotas.
Karys su mečete nekreipdamas dėmesio skynėsi sau kelią toliau.
-Tu manęs neįveiksi, bet nemanyk pabėgti, tu gyvas iš čia neišeisi.
Bonnkius žengė žingsnį, tačiau jo koja sustingo. Jis vos vos neužlipo ant minos.
-Bonnkiau,- pašaipiai tęsė Mamiz,- tu niekada nebepamatysi Pukalotės.
Mečetė krisdama įsmigo į paplūdimio smėlį. Bonnkius išsivadavęs iš džiunglių parklupo ir žiūrėjo į smėlį tarp pirštų. Kelios ašaros nukritusios ant smėlio, pakeitė jo spalvą. Bonnkius nežinojo, ar susigraudino išgirdęs mylimos merginos vardą, ar tai, jog tiek mažai šansų išgyventi...


-Dilma, Plowkinai, Bevardi, paruoškit paieškos sistemą - gaagle,- pasigirdo Saliero balsas.
Kol visi trys ruošėsi misijai, jis žiūrėjo į Bevardį. Kiekvieną kartą jį išleidus į sapną, jam būdavo baisu, jog tik grįžus, jis privalės mirti. Jis ne kartą sapnuodavo, jog Bevardžiui grįžus iš misijos, net nieko nepasakęs griebdavo nuo stalo butelį, jį sudaužydavo ir suvarydavo jam į gerklę. Ir tik tada, jis perverdavo Salierą tokiomis bepročio akimis ir surėkdavo vieną frazę ,,AŠ VISKĄ ŽINAU!“
Salieras kaskart jautėsi nejaukiai, visada nenorėdavo bevardžio išleisti į tokias misijas ir visada jam grįžtant, už nugaros laikydavo savo peilį.

-Viskas paruošta,- atraportavo Bevardis.
-Šaunu,- teištarė Salieras,- pradėkit.
-Negali būti,- sulemeno Dilma,- šiam klausimui, jo apsaugos lygis šeštas.
-Juk iš viso būna tik penki,- išsigandęs tarė Plowkinas.

Salieras susiėmė už galvos. Mintyse virė įvairūs klausimai. Jis žinojo, jog be aukų bus neapseita, taip pat žinojo, jog Bevardis taip ilgai išbuvęs sapne, tikrai prisimins per daug detalių iš savo praeito gyvenimo. Salieras greitai apsisprendė:
-Ši informacija padės nuversti Solikvapnumą, ar bent jau sužinoti ką KeDas suplanavęs.
-Gerai, už Tvirtą Partiją! – sušuko visi.


Solikvapnumo gyvybos štabe virė įtemptas ginčas.
-Kai nėra KeDo,- dėstė savo planus Liūdnas,- aš turėčiau perimti Solikvapnumo vairą.
-Ne! – Paprieštaravo sEksas,- turime balsuoti.
-Velniop tą balsavimą, aš buvau prie jo visada,- rėkė 2hiena2,- aš turėčiau užimti jo vietą!
-Buvai prie jo, bet negalėjai apginti per ceremoniją,- nuskvatojo Liūdnas trenkdamas bokalu per stalą.
-Nelaistyk Adminų gėrimo,- pasipiktino Migazzz, - aš norėčiau jį laikinai pavaduoti iki vado sugrįžimo.
-Tu išvis nebuvai net partijos prezidentu, neturi patirties,- pasakė visą laiką tylėjęs asmuo.
Visi atsisuko į TvTarget. Šis ramiai atsistojo, nužvelgė visus ir tarė:
-Mano lygis didžiausias, o kad nesiskelbiu garsiai, mane nurašot?
-Mes nenorėjom,- bandė visi atsiprašinėti,- mes...
-Tylos! – suriko TvTarget,- mūsų organizaciją iškilo žlugimo grėsmė, o jūs čia dėl didesnio vardo pešatės!
Salėje įsivyravo tyla.
-Pasižiūrėkit į save! Ką dabar apie jus pasakytų KeDas! Aš perimu valžios vairą!
Kiek patylėjęs TvTarget atsisėdo ir pakalusė:
-Kaip kitos partijos reagavo į šį precedento neturintį Tvirtos Partijos išpuolį?
Liūdnas ištraukė lapą ir ėmė skaityti:
-Lietuvių Patriotų Partija ir Lietuvos Liberalistų Partija palaiko mus.
-O kaip Laisvos Lietuvos Grupuotė?
-Ši pakolkas susilaiko, bet manau tik todėl, jog Lakolakis išvykęs.
-Taigi, ta Tvirta Partija... Taip ir galvojau, jog kažkas čia ne taip... Demiochui sukūrus ją, ji labai greitai išsiplėtė, bet tiesiog nujaučiu, jog už šio išpuolio slypi Salieras.


Mamiz ir Bonnkius kalno viršūnėje įtemtai rungėsi. Papėdėje matėsi dviejų šunų lavonai. Vienam perplėštas žandikaulis, kitas perdurtas mečete.
-Įspūdinga, - nusišypsojo Mamiz,- plikom rankom perpėšti pitbuliui nasrus.
-Kaip ketvirtam lygiui, galėjai pasistatyti ir geresnę tvirtovę, esu buvęs ir kur kas blogesnėse vietose.
-Man reikėjo jog ateitum, noriu pats tave sudrąskyti.
Mamiz kirto kardu į Bonnkiu, tačiau šis spėjo išvengti sūmgio.
-Mami, iki to nusigyvenai? Siurbi koksą, gyveni senais prisiminimais, aš atsimenu tave kitokį.
-Velniop tavo atsiminimus!
-Buvom geriausi bendražygiai, bet užsinorėjai mano Pukalotės!
-Dabar ji mano! – Subliuvo Mamiz ir pradėjo beatodairiškai švaistytis kardu.
-NĖ VELNIO JI NE TAVO!!! – Suriko Bonnkius ir išmušė iš prišininko kardą,- PRIPAŽINK, TU JĄ BERGŽDIAI BANDEI NUVILIOTI!!!
-Nes ji mane myli,- tarė priremtas prie sienos juokėsi Mamiz,- tiesiog norėjau ją atimti iš tavęs...
-Tu, prakeikas šunie! – užsimodamas rėkė Bonnkius.
-O tu jau niekados jos nepamatysi.
Bonnkiui aptemo akyse. Ar nuo ištartos frazės, ar nuo nuovargio, tačiau vienos akimirkos Mamiui užteko...


-Atrodo lengva,- pasakė Dilma.
-Manai, gal čia spastai? – Apžiūrėjęs teritoriją paklausė Bevardis.
-O man nusispjaut,- vangiai tarė Blowkinas,- einam ir pribaigsim jį.

Teritoriją sudarė salės dydžio šviesus kambarys. Viename jo gale buvo Dilma, Blowkinas ir Bevardis, o kitame tyliai, nulenkęs galvą sėdėjo KeDas.
Trims kopinėtojams žengus pirmuosius žingsnius, KeDas grakščiai atsistojo ir tarė:
-Taip, jums atrodo gerai, čia tik pirmasis lygis.
-O ne, gaagle suklydo, nusiuntė mus į pirmąjį lygį vietoje šešto.
-Deja, nusiuntė ten kur reikia,- tarė KeDas,- čia tiesiog įžanga į šeštajį lygį, jūsų gebėjimų patikrinimas. Ten susidursite su visomis jūsų baimėmis ir sunkumais.
-Argi tai įmanoma?
-Na jūs šiandien sužinosite.
KeDas nusiplėšė savo viršutinius drabužius ir visi nustebo, jog vietoje senuko suglebusio kūno, KeDas turėjo neįtikėtino dydžio kultūristo raumenis. Pasiražęs kaklą, kuris smagiai trakštelėjo pakreipus į abi puses, pasileido bėgti į varžovus.
-Čia viskas atrodo kaip pirmame lygyje! Tai turėtų būti labai paprs...
KeDas žiebė Dilmai į veidą.
-Vieno nebėra, kas kitas!
-Nebijok, - tarė Blowkinas, Dilma tik be samonės, atsigaus kitame lygyje.
Bevardis, esantis už KeDo nugaros, šoko jam sprando. Tuo tarpu, Blowkinas susidūrė akis į akį su raumenų kalnu.
-Greičiau,- nekantravo Bevardis,- ko tu lauki?
-Čia nėra ginklų!
-Imk jį plikom rankom!
Plowkinas ėmė daužyti KeDą, kiek tik leido jėgos. Bevardis matydamas jog nieko iš to nebus, staigiai suėmė KeDą už vienoss galvos pusės ir su kojom atsispyrė nuo nugaros.
Šį kartą pasigrido jau nebe toks malonus ausiai TRAKŠT. KeDas griuvo ant baltų salės grindų. Staiga salės lubos ir sienos pradėjo irti ir sudužo į milijonus šukių. Kambarys pasidarė tamsus, o priešais Bevardį, atsirado gaagle aparatas. Prieš pat paspaudžiant mygtuką ,,Pradėti“, mintyse lyg kažkas klnigtelėjo. Garsas panašus į spynos atrakinimo garsą.
-Ką nors girdėjai?
-Ne,- atsakė Blowkinas.
-Keliaujam toliau.


Bonnkius pakėlė galvą. Jis sėdėjo pririštas prie kėdės ant dangoraižio stogo. Puikiai matėsi visa miesto panorama.
-Čia gražu,- pasigirdo Mamio balsas.
Jis stovėjo prie pat dangoraižio krašto ir žvelgė į saulėlydį.
-Kodėl aš dar gyvas?
-Nes būtų per paprasta tave tiesiog nužudyti.
-Kankinsi? – Nusijuokė Bonnkius, - gal tu kvailas? Mes buvome išmokyti užgniaužti skausmą, negi pamiršai?
-Kankinti galima ne tik fiziniu skausmu. Pukalote, ateik.

Staiga atsidarė durys, ir pro jas įžengė Bonnkiaus mergina. Palaidais plaukais ji ėjo link Mamio. Pririštam Bonnkiui atvipo apatinis žandikaulis. Jis negalėjo suprasti, tiesiog nebežinojo ar tai realybė ar dar sapnas. Jam buvo begalo skaudu kai išvydo tą šiurpų vaizdą. Pukalotė apkabinusi Mamį įsisiurbė jam į lūpas. Tas ilgas bučinys saulėlydžio fone degino Bonnkiui akis. Tą akimirką atrodė jog jis sugebėtų tiesiog perplėšti Mamį pusiau, tačiau niekaip nėjo išsivaduoti iš pančių.
Staiga Mamiz atsitraukė nuo nuostabaus grožio Pukalotės ir pažvelgė į Bonnkių.
-Žinai kodėl taip darau?
-Eik velniop, šunie!
-Tu atėmėi iš manęs kai ką brangaus, aš atėmiau iš tavęs. Kraujo kerštas.
Bonnkiaus galvoje ėmė spengti.
-Ką aš iš tavęs atėmiau?
-Nepameni Murtak?
-Ji... tai buvo nelaimingas atsitikimas.
-Aš ją mylėjau...
-Mami, kodėl tu to nesakei?
-Nes nebūtum jos sugrąžinęs!

Su tais žodžiais, Mamiz pastumė Pukalotę. Ši užkliuvo už atbrailos ir klykdama krito žemyn.
-NEEEE! – Nesavu balsu suriko Bonnkius.
-Dabar žinosi ką reiškia prarasti mylimąją!
-TU ŠUNIE! AŠ NUDOBSIU TAVE!
-Pririštas? Na aš būsiu galiestingas, leisiu tau pajusti tai, ką juto ir Pukalote.
Mamiz su antrankiais prisirišo prie Bonnkiaus ir privedė jį prie pat dangoraižio atbrailos.
-Turi ką pasakyti?
-Tu šunsnukis, nors ir buvome geri draugai, tačiau tu pats kaltas dėl Murtak mirties.
-Ką?
-Ji pati pasiaukojo dėl tavęs, pati man sakė prieš tą avariją, tik aš nežinojau ką jai jauti.
-Melagis! – Suriko Mamiz tiesiai į Bonnkiaus veidą.
-Manai? Pripažink jog myli Pukalotę, mačiau nuotraukas tavo būste.
-Tai tik spąstai, negi manai jog imsiu ir paliksiu atidarytas duris? Negi manai jog nežinojau jog šiandien ateisi?
-Nors prieš mirtį pasakyk, kur yra Pukalotė.
-O mielas bičiuli...

Mamiz broliškai apkabino Bonnkiu ir pakrypo link dangoraižio bedugnės. Bonnkius liakėsi iš visų jėgų, tačiau buvo abai sunku išsilaikyti pusiausvyrą ir kartu nenukristi nuo pačio aukščiausio dangoraižio.
-Su viena sąlyga,- tarė Mamiz,- pasakysiu jei šoksi su manimi.
Bonnkius žinojo, jog jei Mamiz mirs savo pasamonėje, jis tiesiog atsibus, o jei jis pats žus, žus iš tikrųjų.
-Mirk ir sužinosi.
Bonnkius pažiūrėjo į beveik nusileidusią saulę ir apkabinęs Mamį pasileido bedugnės link.
-KUR JI? – Bonnkius bandė perėkti švilpianti vėją.
-JI GYVA, PRIEŠINGAI NEI TU!
-KUR JI???
-SUDOVIJOJE, TIK TAVĘS NEPRISIMINS, JAI PRAPLAUTOS SMEGENYS.
-MAMI, PIRMĄ KARTĄ BUVAI APGAUTAS.
-KĄ? GI TUOJ MIRSI!
-NE, PAŽIŪRĖK Į VIRŠŲ.

Mamiz pakėlė akis ir su siaubu pamatė, jog viršuje stovėjo mažytė figūra. Ir tą akimirką daug kas nutiko. Nusileido saulė, pasigrido garsus TEKŠT, viskas aplink sudužo, kambarys nusidažė juoda spalva.
Priešais Bonnkiu atsirado gaagle aparatas.
-Sukūriau tobulą savo atvaizdą. Net toks kopinėtojas kaip Mamiz neaskyrė jo nuo manęs. Tai mano geriausias kūrinys,- tarė Bonnkius.
Jis niekur neskubėdamas patikrino reikiamą informaciją ir atsiduso:
-Na Mamiz nemelavo... Vėl viskas iš naujo...
Bonnkius jau daug metų buvo įsitikinęs, jog jo mylimąją užmušė Mamiz, tačiau ta vienintelė kibirkštėlė jo širdyje, ta vilties kruopleytė, kuri visą laiką vedė jį į priekį užsiliepsnojo ir virto didele jėga.


Dilma, Blowkinas ir Bevardis atsidūrė miesto šurmulyje. Pilnos gatvės mašinų, aplink juos minia žmonių.
-Galvojau jog mes atsidursime pragare,- tarė Dilma.
-Čia ir yra pragaras,- tyliai tarstelėjo Bevardis,- visi tie žmonės valdomi KeDo.
-Kodėl jie nepuola mūsų?
-Nežinau, gal tiesiog KeDas nori su mumis pažaisti...

Staiga Blowkinas susiėmė už kojos. Kažkuris praeivis peiliu perrėžė jam šlaunį.
-Kad tave kur! – Sušuko Blowkinas ir griebė pirmą pasitaikiusį praeivį.
-Gelbėkit! Pamišėlis! Pradėjo rėkti pilku švarku pasirengęs senyvo amžiaus žmogus.
-Palik jį, geriau nuo to nebus,- sukomandavo Bevardis,- žaiskim pagal jo taisykles.

Trys kopinėtojai brovėsi pro minią žmonių link aukščiausio pastato su didele K raide. Kuo toliau, tuol daugiau buvo žmonių. Pro juos reikėjo braute brautis, o minia stūmė juos tolyn nuo pastato.
-Kur perėja? Reikia pereiti per šią gatvę!
Gatvė buvo it srauni upė. Gatvė buvo labai plati, o mašinos net neketino sustoti ir praleisti. Staiga ant Bevardžio trykštelėjo karštas skystis. Atsisukęs pamatė baisų vaizdą – Dilmą išsprogusiomis akimis ir susiėmusį už kaklo. Pro pirštus nesustabdomai sruvo kraujas.
Praeiviai asputo Dilmą ratu ir šūkčiojo baisiais balsais.
-Blowkinai, Dilmai nebepadėsim, bėgam kol galim.
Blowkinas šlubčiodamas sustojo prie pirmos stovinčios mašinos. Išdaužę stiklą, jie į ją įlipo ir Bevardis užsimerkęs, įtemtai pradėjo galvoti apie raktelį nuo šios mašinos.
Staiga prieš juos pasirodė policininkas ir ragino juos išlipti iš mašinos. Tačiau Bevardis tik spustelėjo akseleratoriaus pedalą ir pervažiavo stovintį pareigūną.
Iš niekur išdygo kelios policijos mašinos ir prasidėjo gaudynės. Blowkinas išsitraukė pistoletą ir pradėjo vaišinti juo kulkomis. Su šia ,,palyda“ jie greitai atsidūrė prie pat pastato. Jiems išlipus, Blowkinas išsitraukė automatą ir suriko:
-Bėk, aš duosiu tau laiko, o vėliau ir pats prisi...
Blowkino galvą perskruodė pareigūno kulka. Nieko nelaukęs, Bevardis įlėkė į pastatą ir šaudė į visus žmones jame. Ne kartą pakeitus apkabą, jis pagaliau nusigavo iki lifto. Tik užsidarius durims, jis spustelėjo mygtuką ,,KeDas“.
Bandydamas nusiraminti, jis klausėsi kvailos lifto melodijos. Staiga liftas sustojo ir lėtai atsidarė durys.
-Labas, Bevardi.
-Sveikas, KeDai.
-Atsikratei palydos?
-Taip, kaip ir liepei.
-Gerai, dabar galėsime ramiai pabaigti pokalbį, kurį pradėjome realybėje.


Pūkalotė atsisėdusi ant suolelio parke, bandė sudėti visų straipsnių pirmas raides ir gauti dar vieną naudingą informaciją.
-Taip... J.O.V.A.R.D.A.S.B.O.N.N.K.I.U.S. Jo vardas Bonnkius?
-Pukalote?
-Bonnkiau?
Bonnkius stovėjo priešais ją ir šypsojosi kupina meilės šypsena. Nepratarusi nė vieno žodžio, ji numetė ,,Makulatūros“ laikraštį ant žemės ir puolė Bonnkiui ant kaklo. Bonnkius staiga pajuto esantis rojuje. Toks nuostabus jos kvapas, jos švelnūs plaukai.
-Myliu,- tarė pukalotė ir pabūčiavo Bonnkių.
-Aš labiau,- nusijuokė Bonnkius ir atsakė tuo pačiu.
-Negi vėl ginčysimės?
-Ne, nebus tam laiko.
Bonnkius nusijuokė, paėmė ant rankų Pukalotę ir nuėjo nuostabiu, saulės apšviestu taku.


Salieras žiūrėjo į negyvus Dilmą ir Blowkiną. Atidžiai stebėjo Bevardį. Tai būtų per didelė netektis Tvirtai partijai. Staiga šalia KeDo atsirado dar vienas identiškais KeDas. Ir dar vienas, ir dar vienas, ir dar, ir dar...
Aplink tikrąjį KeDą, buvo mažiausiai dešimtis naujų.
-Kas čia dedasi??? – sušuko Salieras.
Pagrindinis KeDas atsistojo ir tarė:
-Tu niekados nesužinosi Solikvapnumo paslapčių! Mano misija atlikta!
Netrukus kambarį nušvietė raudonas žaibas ir KeDas, bei jo antrininkai susmuko be gyvybės ženklų.
Bevardis atsistojo ir kreipėsi:
-Jis kažką minėjo apie pagalbą iš Adminų.
-Jį užbanino už nelegalų pasidauginimą! – Kupinu nevilties balsu suriko Salieras.
-Bet jis kai ką pasakė.
-KĄ?!
-Jog ne kas kitas, o tu kaltas dėl mano amnezijos!
-NE, tik ne tai!
Bevardis išsitraukė pistoletą, Saliero peilis tapo bereikšmis.
-AŠ ESU AKKELO!!! IR AŠ GRĮŽAU!!!


- - - - - - - - - -


vilkdalgis

Istorija pasakojama kur kas sklandžiau nei dviejų pirmų autorių darbuose.
Pojūtis lyg autorius tikrai žino, ką nori papasakoti ir jam pavyksta tai padaryti.
Nors prieraše autorius parašo, kad nesilaikys to filmo idėjos, bet dauguma
pasakojimo yra būtent apie įsilaužimą į sapnus ir mirtį jame. Būtų įdomiau skaityti ką nors labiau originalesnio.
Pabaiga nuspėjama, bet nėra silpna. Neįtikino drama, kai "bičiuliai" turėjo nušokti kartu.
Per mažai atskleisti personažai. Kai kurie labai epizodiškai ir galbūt visai be reikalo sudalyvauja.
Keista ir iššifruotoji Pukalotės žinutė Makulatūroje. Galbūt buvo sumanymas, kuris liko nesuprastas?
Man per painu taip pat suprasti kur yra sapno dalis, o kur realybė. Norėtųsi, kad tai autorius būtų daugiau pagalvojęs apie skaitytoją.

Užkliuvo pasivažinėjimo per policininkus scena:
Staiga prieš juos pasirodė policininkas ir ragino juos išlipti iš mašinos. Tačiau Bevardis tik spustelėjo akseleratoriaus pedalą ir pervažiavo stovintį pareigūną. Iš niekur išdygo kelios policijos mašinos ir prasidėjo gaudynės. <...> Blowkino galvą perskruodė pareigūno kulka.

Priekaištas dėl daug paliktų klaidų, nors autorius lyg ir raštingesnis už du pirmuosius autorius.
Matyt, tiesiog skubėjo ir patingėjo perskaityti ką parašęs. Kelias išvardinu vien tam, kad pats pamatytų:
Beverdžio
spanuose
pakeisiti
pakalusė
spastai
šeštajį
Pasiražęs
pasigrido
klnigtelėjo
begalo
atėmėi
pastumė
galiestingas
abai
liakėsi
pasamonėje
perėkti
pasigrido
neaskyrė
kruopleytė
tuol
asputo
perskruodė
pukalotė ir pabūčiavo


Nexrow

Tęsinio pradžia įdomi ir intriguojanti. Pats veiksmas taip pat vystomas išlaikant intrigą, nepamirštant visų veikėjų. Skaityti buvo ganėtinai įdomu. Tačiau ne visos tos detalės, iš kurių susidėjo šis tęsinys buvo išnaudotos, ne viskas sujungta į bendrą visumą. Solikvapnumo lyderių susitikimas čia, neskaitant kelių naujų personažų ir organizacijų pavadinimų (susijusių su eRepublik, kas yra labai gerai), praktiškai neturėjo jokios reikšmės ir buvo nereikalingas. Liko nepaaiškinta, kaip Mamiz, Bonnkius ir Pukalotė yra susiję su visais likusiais įvykiais, tarsi jų istorija čia papasakota kaip kažkoks užpildas ("filler'is") siekiant įdėti daugiau betikslio veiksmo.

Rašybos ir skyrybos klaidų, nors ir pasitaikė, tačiau buvo žymiai mažiau, nei ankstesnių autorių kūriniuose. Tai jau didelis pliusas.

Tačiau vėl pasitaikė nemažai klaidų su veikėjais. Pirmiausia, daug neteisingai parašytų veikėjų vardų (galbūt Nukainotas juos per daug sudėtingus sugalvojo?): "Beverdis", "Plowkinas", "Pūkalotė". Antra, vėl įkištas Ekso atitikmuo - sEksas. O juk šis žaidėjas jau turėjo sau dedikuotą veikėją pačioje pradžioje (Uksą). Trečia, mane simbolizuojantis veikėjas (Rexnow) visai pamirštas, nors pradžioje paminėtas kaip svarbus ir patikimas pagalbininkas. Ketvirta, Dilma, kurios vardas ir net atitikmuo žaidime (Milda) tarsi turėtų aiškiai nurodyti, kad tai moteris, visgi virsta vyru. Taip pat nepatiko tai, kad Bonnkius, kuris turėtų būti šaltakraujis ir visko matęs specialusis agentas, čia vėl pravirksta ir net nesugeba susikaupti kovai.

Yra nemažai įvairių logikos/fakto klaidų. Pavyzdžiui, Salieras, kuris pradžioje (Nukainoto sukurtoje) nieko nežinojo apie Bevardžio amneziją, čia ne tik žino apie ją, bet ir yra dėl jos kaltas. Be to, Mamiz minėjo, kad Pukalotei "praplautos" smegenys ir ji Bonnkiaus neprisimins, tačiau vos tik jį pamačiusi ji šoka jam ant kaklo ir prisipažįsta meilėje. Galų gale, nustebino tai, jog Mamiz, kuris iš pradžių minėjo, jog pirko pasąmonės savisaugos pamokas, iš tikrųjų pats buvo kopinėtojas (kam jam tada tų pamokų?).

Be to, buvo keletas sakinių, kurių reikšmę apskritai sunku suprasti, kol neperskaitai kelis kartus: "Kiekvieną kartą jį išleidus į sapną, jam būdavo baisu, jog tik grįžus, jis privalės mirti." arba "tarė priremtas prie sienos juokėsi Mamiz". Tačiau spėju, jog tai tiesiog skubėjimo padariniai.

Kaip jau minėjau, patiko nauji veikėjai ir organizacijos. Taip pat ta sapnų kopinėjimo sistema (gaagle). Tačiau ne visi tie veikėjai iš tikrųjų turėjo įtakos siužetui. Daugumą tų, kurie buvo paminėti pradžioje, šis autorius aprašė (tai yra gerai), tačiau naujus vardus kai kur tikrai be reikalo pridėjo.

Galiausiai, nepatiko pabaiga. Sukūrus tokią laukimo atmosferą reikėjo kažko daugiau. Nepakanka tiesiog pabaigti sušunkant vardą, kuris net nebuvo paminėtas visos istorijos metu. Ką jau kalbėti apie charakteristiką. Liko neaišku, nei kodėl Bevardis (Akkelo) prarado atmintį, nei kodėl jo sugrįžimas toks svarbus. Galų gale, tas pats KeDas pradžioje su juo kalbėjo kaip su nepažįstamu, nematytu veikėju, tačiau pabaigoje jau žinojo apie jį pakankamai, kad pats galėtų jam padėti susigrąžinti atmintį. Taigi, nors Nukainotas ir neprašė pabaigti savo istoriją (prašė tik pratęsti), tačiau čia tos pabaigos labai trūko.

Trumpai tariant, kūrinys įdomus, pakankamai originalus, intriguojantis. Siužeto linija nelabai vientisa, kai kurie epizodai praktiškai nereikalingi, kai kurių veikėjų trūksta, o kai kurių per daug. Rašyba pakankamai gera, tačiau loginių/fakto klaidų nemažai. Ir didžiausias minusas yra tas, kad pabaiga per daug staigi (t.y. tos pabaigos iš viso nėra). Iš esmės vertinčiau pakankamai palankiai, tačiau dar tikrai yra vietos tobulėjimui.


Krienas

Smagiai visai persiskaitė. Puikus pavyzdys pratęsimo, kokių ir tikėčiausi. Pagelbėtų lietuviškas "spellchecker'is", būtų mažiau teksto rinkimo klaidų. Norėčiau pagirti autorių už išradingumą ir siurrealizmą sapnuose. Vien ko verta ta titanų dvikova ant kalno su mečete rankoje. Nežinantiems priminsiu, kad mečetė yra islamo šventykla. Apskritai, kūrinys prašosi iliustratoriaus pieštuko. Tiek minėtoji dvikova, tiek KeDo "gegužinukių" nusiplėšimas ar klonai primenantys agentą Smitą iš Matricos.

Dar pora pastebėjimų, panašu, kad Eksas gana ryški asmenybė, kurios autoriai neatpažįsta konkurso užduotyje. Ir šiame pratęsime, jis gavo antrą personažą vardu sEksas. Ir dar, Dilma yra mergina. Autoriai kažkodėl linkę jai pripaišyti tai, ko mergaitės berniukams tik pavydėti gali. 🙂 Tai tiek žinių.


- - - - - - - - - -

Jei "Baltojo Nieko" redakcija nesulauks daugiau dalyvių kūrinių, tuomet ketvirtasis pratęsimas taps paskutiniu ir įvyks finalas, kuriame bus atskleisti autorių vardai bei paskelbti nugalėtojai.



Nukainotas