Join the new world

Konkurso užduotis yra parašyti tęsinį šiai istorijai ir štai pateikiu jums dar vieną įaudrinto proto kūrybos vaisių.

Vis dar galite suspėti sudalyauti konkurse, iš viso jau atsiųsti 4 kūriniai - istorijos pratęsimai.

Kūrinių autoriai bus atskleisti po balsavimo.

Komisijos komentarai - straipsnio apačioje.

Autorių kūriniai neredaguoti ir netaisyti.

Vote, sub ir gero skaitymo! 🙂



- - - - - - - - - -



PRATĘSIMAS 02


Bonnkius pajuto nežymu elektros sukelta virpulį galvoje. Tokį jausmą jis pajuto pirmą kartą gyvenime, nes anksčiau dar nebuvo bandęs naujosios minčių skaitymo technologijos.

- Gerai, kad mano išmanusis telefonas palaiko šią funkcija, - pagalvojo slaptasis agentas ir pradėjo kelionę po Mamio mintis. Visas dėmesys buvo sutelktas į Pukalotės paiešką. Bonnkius niekaip negalėjo pamiršti tos nakties praleistos su ja. Ši gražuolė buvo vienintelė, kuri jį atstūmė.

Klaidžiodamas po Mamio smegenis truko tik kelias minutes, pagaliau pavyko surasti Pukolotę. Mamizas mintyse ją buvo išsaugojęs visiškai nuogą. Bonnkui iškart pakilo ūpas (ir netik jis). Jis pradėjo godžiai nužiūrinėti verslininko merginą. Auksiniai plaukai dengė truputį įdegusį veidą, skaisčiai mėlynos akys, aksominės lūpos, daili, standi krūtinė… Bonnkio žvilgsnis išlieto slinko žemyn. Dailus pilvukas…

- WHAT THE FUCK!!?? – Bonnkis vos susilaikė neapsivėmęs, - Kaip taip gali būti! Ar Tai tikrai … Nejaugi ji yra JIS??? – Agentas greitai atsiminė judviejų naktį. Ko jie tik neišdarinėjo… O tas daiktas buvo tikrai ne pistoletas Pukolotės kišenėje. – Bet ar tai gali būti tiesa, gal čia nesveika Mamizo fantazija? – desperatiškai mąstė Bonnkis. Greitai perbėgęs Mamizio atsiminimus susijusius su jo drauge/draugu, agentas pamatė daktarą, kuris nesugebėjo iki galo įvykdyti Verslininko ir jo vaikino užsakymo. Pasikapstęs giliau Bonnkis sužinojo, kad tikrasis Pukalotės vardas Exas.

Kol Dilma su Blowkinu bergždžiai mėgino „nulaužti“ skydą, nusprendžiau Saliero paklausinėti apie Organizaciją. Vadas paaiškino, kad ta Lietuvos Nacionalistų Organizacija, kuri siekia užvaldyti Lietuvą ir ją paversti blogio imperijos dalimi, kuri žinoma kaip EDEM. Įsiminė šie žodžiai: „Po gražiu L. N. O. pavadinimu slypi blogis“. Mūsų dialogą nutraukė Rexnow atskubėjęs su svarbia žinia.

Exas, geriau žinomas kaip Pakalotė, greitai iššifravo slaptą L. N. O. Pranešimą. Jame buvo užkuoduota slapta informacija apie naujojo seimo sprendimus. Organizacija seimūnu tarpe turėjo savo žmogų – Vilkolaki. Informacija sudomino Exą, -Nejaugi naujasis prezidentas Don Iohas ir seimas nesusiję su Lietuvos Slaptosios tarnybos veikla? Keista.- pagalvojo ponas ji.

Rexnow žinia pribloškė manę. Jis pasakė, kad Blowkinui pavyko įsiskverbti į KeDo galva, jis neva sužinojo, kad naujasis prezidentas yra valdomas didžiausių Lietuvos priešų, kurių pavadinimo niekas nemini, pakalikas. Salieras davė įsakymą nuversti Don Ioha.

Bonnkius norėjo kuo greičiau ištrūkti iš gėjo galvos, bet jo žvilgsnį patraukė užslaptinta Mamizio minčių dalis. Agentas pradėjo naršyti, jis aptiko, kad verslininkas priklauso L. N. O. Naršydamas giliau Bonnkius negalėjo patikėti to ką mato, tai jį šokiravo laibiau negu Exo transformacija. Pasirodo Lietuvos Nacionalistų Organizacija yra jėga kuri siekia Lietuvą padaryti galinga valstybe, sau stipria ir stabilia ekonomika, tačiau Slaptoji Tarnyba valdoma išorės jėgų sieki apšmeižti L. N. O. ir pavergti Lietuvą. Staiga Mamis pabudo, nutraukdamas minčių skaitymo seansą. Bannkis papasakojo verslininkui ką žino. Mamis nutarė susisiekti su Exu. – Imk mano išmanųjį telefoną, - Pasiūlė Agentas. – Ne, - Atsakė L. N. O. Narys, - mes bendraujame būdu ne iš šio pasaulio – Skypeškai.- tai pasakęs Mamiz atsijungė. Po kiek laiko jis prabudo ir tarė: - Ji, oi, jis tuoj bus čia.



II dalis

Karas...Karas...Karas...


Saliero planas nuversti Don Ioha greitai pavyko. Seimas per 24 valandas patvirtino apkaltą, prezidentas buvo suimtas, o į jo vieta pasodintas Slaptosios Tarnybos atstovas Garstyčius. Oficialioje spaudoje buvo pranešta, kad Lietuvoje didieji priešai mėgino įvykdyti perversmą, todėl nuspręsta jiems skelbti karą.

Aš negalėjau patikėti, kad mus būtu galėjas išduoti naujasis prezidentas. Žinojau, kad jis turi jo venomis teka priešų kraujas, bet jis dirbo Lietuvos labui. Kai visi Agentai išėjo iš būstinės nusprendžiau pašniukštinėti. Pasiknaisiojęs po vado stalčius radau neįtikėtiną informaciją. Ant jos buvo uždėtas erelio antspaudas. Perskaitęs supratau visą klastą. Pasirodo, Mūsų priešai infiltravo ir užverbavo daugybę Lietuvos Slaptosios Tarnybos narių, kurie turėjo paskelbti kara prieš juos, nes jiems patiems skelbti karą butu kainavę nepalyginamai daugiau. Šią informaciją perdaviau visiems laikraščiams, tačiau buvo per vėlu, karas jau paskelbtas, o išdavikai jau buvo palikę Lietuvos teritoriją.

Mamizas, Bonnkius, Exas ir kiti L. N. O. nariai nesėkmingai bandė sutrukdyti plano vykdymui. Todėl pradėjo ruoštis karui.

- Kaip aš galėjau būti toks kvailas? – verkė, Bonnkius. Jį mėgino guosti Exas, tačiau agentas nuo jo traukėsi, negalėdama sutramdyti šleikštulio, kurį jam kėlė šis individas. Staiga Bonnkius pašoko ir sušuko: - reikia keliauti į Slaptosios Tarnybos būstinę, ten yra svarbių kalinių!

Nusprendžiau, pasilikti būstinėje, nes niekaip negalėjau atsiminti kur gyvenu. Beslampinėdamas koridoriais iš tolo pamačiau tris siluetus, du vyru ir net pats nežinau kieno. Priėjau arčiau. – Nenukainojamasis! – Sušuko vienas iš jų. Pažvelgiau į jo veidą.... – Negali būti, aš pradedu šitą atsiminti, tai juk Bonnkius, tas šelmis, kuris vaikšto paskui kiekvieną sijoną, oi buvo juoko, kai jis papasakojo, ką veikė su Dainavos verslininko „drauge“, visas skyrius išskyrus Bonnkiu žinojo, kad ji yra jis. Visi žinojo, kad Mamis gėjus. Mamis, o juk antrasis Mamis, o su juo ir jo draugė, chi chi chi...- Begalvodamas prisiminiau, kad aš esu Nenukainojamasis. Pliaukšt, pajutau, kaip kažkas skėlė antausi man per veidą, - Nenukainojamasis, ar atsimeni manę? – tarė Bonnkius. – Taip, taip, - atsimenu pasakiau jam ir vožiau atgal, - gana manę mušti. Visi keturi išlaisvinom prezidentą Don Ioha, Blowkiną ir Dilmą palikom užrakintą, KeDas buvo miręs, jį pakirto Bano gripas. Eidami iš pastato sutikom Rexnow, jis ant kelių atsiklaupęs maldavo pasigailėjimo, tačiau su juo susidoroti davėm Exui, ji jį nuo seno buvo nusižiūrėjęs.

Lietuvos kariuomenė stovėjo pasiruošusi mūšiui. Tačiau priešų armija buvo gausesnė. Kovoti už Lietuvą buvo susirinkę gausybė Lietuvos piliečių. Biudžetas ir Bankai buvo apvogti, todėl nebuvo iš ko nusisamdyti legionierių. Pirmieji puolimą pradėjo priešai, jie norėjo pulti kluonų armija, nes turėjo begalę kluonų, kurios valdė keli asmenys, tačiau prasivėrė dangus, ir iš jo ant kluonų nusileido juodas debesis. Visi priešų kluonai krito pakirsti Bano gripu. – tai Aramino, šio pasaulio kūrėjo kerštas, - tarė vienas senolis, - jis nemėgsta, kai žmonės mėgina apgaudinėti jį.

Po šio smūgio priešai nepalūžo, jie pasiuntė savo stipriausią būrį, kuris buvo aprūpintas geriausiais priešų ginklais, tai buvo dviratininkai. Prasidėjus mūšiui prasidėjo drebėjimas. -Kas tai? – pasigirdo šūksniai tarp karių. Staiga prasivėrė žemė ir iš jos išlindo didžiulis pabūklas, kuris buvo apkarstytas raketomis ir kulkosvaidžiais. - Tai garsioji buvusio prezidento Rainaveidužio gynybos sistema, - paaiškino vienas iš generolų, - nemaniau, kad ji veiks. Sistema veikė nepriekaištingai ji šaudė tol kol baigėsi jos šoviniai. Liko tik keli pulkeliai priešų. Staiga žemė pradėjo drebėti dar syki. Visi galvojo, kad tai antrasis pabūklas, kuris galiausiai pribaigs priešus, tačiau teko nusivilti. Iš už kalno pasirodė didelė JAV tankų brigada. - Chiński zbiorników, gdzie? (kiniečiu tankai kur?) – pasigirdo anapus fronto linijos, - they broked (jie sugriuvo), - lakoniškai atsakė amerikietis samdinys. Lietuviai suprato, kad nebelaimės. Tik staiga už lietuvių nugarų pasirodė Latvių ir Estų karinės pajėgos. - Nejaugi Lietuva dar gali laimėti? – suvirpėjo Nenukainojamojo širdis, kuris su draugais buvo atskubėję iki mūšio vietos. Latviai ir Estai stojo į kovą, tačiau vienas prieš kitą. Tai pamatęs latviu vadas dcLV, kuris kovojo Lietuvių pusėja pastarajame Lietuvos – Latvijos kare, sudrausmino karius. Estai taip pat nustojo kovoti ir prisijungė prie Lietuvos karių. Jungtinė Baltijos šalių kariuomenė nugalėjo priešus ir jų sąjungininkus.

Nors karas buvo laimėtas, o priešai buvo priversti sumokėti kompensaciją, tačiau jis pareikalavo daug aukų. Po šių įvykių Don Iohas atgaves prezidento postą, pasakė kalbą, kurios pagrindinė mintis buvo, kad vieningi mes esam stiprūs, kalba buvo užbaigta žodžiais Težydi Vienybė Mūsyse. Lietuva susivienijo tapo galinga valstybe. Nenukainojamasi tapo Slaptosios Tarnybos vadu, Mamis su draugu toliau sėkmingai plėtojo savo veiklą. Bonnkius tapo paprastu piliečiu, tačiau nesveikas potraukis moterims jį pražudė, nuo vienos jų pasigavo Bano virusą. Atrodė Lietuvai nėra jokių pavojų, tačiau iškilo nauja grėsmė – TROLIAI...



- - - - - - - - - -



Nexrow

Istorija ganėtinai įdomi su keletu visai neblogų vingių ir pakankama įtampa (bent jau pradžioje). Ypač patiko įdomi sąmokslo teorija ir blogosios "Organizacijos" metamorfozė į pogrindinę šalies gelbėtojų grupuotę. Tiesa, šis vingis galėtų būti kiek plačiau aprašytas, nes dabar tik paminėta, jog jie siekia stiprios Lietuvos.

Taip pat patiko faktas, kad atsirado naujų veikėjų, naujų organizacijų pavadinimų, naujų įvykių. O svarbiausia, kad dauguma jų buvo susieti su eRepublik. Deja, kai kurie veikėjai buvo tik bereikalingai paminėti ir neturėjo jokios realios įtakos aprašomiems įvykiams (pavyzdžiui, Vilkolakis). Taip pat, kai kurie pirmajame skyriuje paminėti veikėjai šiame tęsinyje buvo pavadinti klaidingai (Mamiz - Mamizas arba Mamis, Bonnkius - Bonnkis). Be to, kai kurie faktai ar veikėjai nepakankamai gerai paaiškinami ("Bano gripas", "Araminas" ir kt.).

Labai užkliuvo bereikalingas vulgarumas pradžioje (Bonnkiui sužinojus, jog Pukalotė yra vyras). Tokia metamorfozė gal ir įdomi, tačiau ji pateikta labai vulgariai. Tai tikrai nebuvo reikalinga.
Kai kurie faktai ar replikos atrodo panašios į kažkokią pašaipą. Pavyzdžiui, visai ne vietoje įkištas Bonnkiaus "išmanusis telefonas", kuris, atrodo, visai nieko bendro neturi su jo gebėjimais. Taip pat pats mūšis vos nevirto parodija, kai elitiniai priešų daliniai tapo dviratininkais, o kiniški tankai "sulūžo". O ir "kluonai" pasirodė kaip juodas humoras. Tiesa, šiuo atveju tai gal ir buvo kiek juokinga, tačiau nežinia ar to reikėjo.

Nemažai rašybos klaidų. Ypač nosinių raidžių vartojimo. Skyrybą taip pat reikėtų tobulinti. Vienoje vietoje labai prastai ir neaiškiai išskirtas dialogas tarp Bonnkiaus ir Bevardžio. Dėl per ilgų sakinių, pasitaiko logikos klaidų ar pasikartojančių žodžių. Taip pat viena nemaža logikos klaida yra tai, kad Bevardis nusprendžia pasilikti būstinėje, tačiau po to visgi labai greitai iš jos išeina. Taip pat, nelogiška, kad Pukalotė (Exas (beje, reikėtų paminėti, jog pirmajame skyriuje jau buvo Ekso atitikmuo - Uksas)) iššifruoja slaptą L. N. O. pranešimą, taip padėdama(s) sąmokslininkams, nors vėliau paaiškėja, kad ji(s) priklauso tai pačiai L. N. O. Tuo tarpu pats Bonnkius ne vietoje priskiriamas prie šios organizacijos narių (juk jis brovėsi į vieno iš jų pasąmonę).

Kai kuriose vietose per greitai vystomas veiksmas, per mažai koncentruojamasi į smulkmenas, kas buvo būdinga pradžiai. Tad nelabai sugebėta prisitaikyti prie to paties stiliaus, kokiu buvo parašyta istorijos pradžia. Tačiau pačios istorijos faktai daugmaž išaiškinti arba bent jau paminėti. Tiesa, nepatiko Bonnkiaus charakterizavimas - pradžioje jis buvo "kietas" agentas, matęs ir šilto, ir šalto, kurio niekas nenustebina, tačiau čia jis vaizduojamas kaip greitai palūžtantis (pradėjo verkti), mergišius, kuris, neaišku, kam dirba.

Labai patiko linksma ir graži pabaiga. Ypač replika apie "trolius". Tačiau nepatiko, kad visa manipuliacijos pasąmone idėja buvo vystoma tik pradžioje, o vėliau tarsi liko pamiršta, kai visas veiksmas peršoko į sausą karo parodiją. Pačiame kare pritrūko pačių veikėjų indėlio bei kažkokio mūšio tarp jų ir didžiųjų "blogiukų" (Saliero ir kitų). Be to, nepaaiškinta, kodėl Bevardžiui buvo skiriamos tokios svarbios užduotys, kuo jis toks išskirtinis.

Apskritai rašinys visai neblogas, nors ir yra skylių. Reikia šiek tiek tobulėti lietuvių kalbos srityje, palaikyti rišlią ir logišką įvykių seką bei labiau išplėtoti detales, nedarant per didelių ir per greitų šuolių. Vaizduotė tikrai pakankamai laki ir įdomi. Humoro jausmas neblogas, tik nereikia su juo persistengti. Žodžiu, potencialo yra.



Alkolakis

Nuo pat pirmųjų eilučių antrasis kūrinukas sukėlė šypsnį, kuris neapleido
iki pat pabaigos. Fantazijos tikrai nestokota, kaip ir humoro. Labai daug
veiksmo, sakyčiau, net per daug, nes sunku buvo mintyse sudėlioti
nuoseklią seką, kaip viskas vyko tokiu tempu. Įdomiai integruoti eLietuvos
(ir ne tik) istorijos įvykiai tiek iš karės, tiek politinės pusės, kuriuos
skaityti rimtu veidu turbūt neįmano. Gaila, bet klaidų gausa temdo šį
linksmą kūrinį.



vilkdalgis

Pirmiausiai tai, kas labiausiai užkliuvo - tai vardų pynės. Negi sunku įsidėmėti ar pasitikrinti?
Štai personažas Mamiz, iškraipytai ir nenuosekliai linksniuojamas: Mamis, Mamio, Mamizo, Mamizio.
Bonnkis pervadinamas Bannkiu. Pukalotė - Pakalote.

Įkyrios elementarios klaidos:
"Organizacija seimūnu tarpe turėjo savo žmogų – Vilkolaki." - tarpe nevartotina, Vikolakį - į.
Rexnow žinia pribloškė manę. - Mane rašyti reikia be nosinės.

Dabar sakiniai - perlai:

"Bonnkio žvilgsnis išlieto slinko žemyn." - vilkdalgio komentaras: gal iš lėto? ar išsiliejo ašaromis? 🙂
"Pirmieji puolimą pradėjo priešai, jie norėjo pulti kluonų armija, nes turėjo begalę kluonų, kurios valdė keli asmenys, tačiau prasivėrė dangus, ir iš jo ant kluonų nusileido juodas debesis." - vilkdalgio komentaras: kluonų? ar visgi klounų? Jeigu autorius nemato skirtumo, tai priminsiu, kad kluonas yra ūkio pastatas nupjautiems javams laikyti ir kulti.
"Žinojau, kad jis turi jo venomis teka priešų kraujas." - vilkdalgio komentaras: jis turi jo venomis teka. pats matot.

Pradžia atrodė intriguojanti ir, jeigu veikėjai, kurie kaip prototipai pasirinkti siužetui, neįsižeis, tai galima sakyti, kad toks posūkis tikrai pratęsė keistus siužeto vingius ir atrodė, kad skaityti bus įdomu.
Visgi netrukus teko labai nusivilti. Blogiausia tai, kad tarp skirtingų dalių nėra jokio atskyrimo. Skaityt sunku, viskas suvelta. Nebeaišku, kas ką išsišniukštinėjo, kas kam ką perdavė ir iš viso pagal tą srautą akivaizdu, kad ten jokių paslapčių nei būti negalėjo, nes visi viską vienas kitam pasakojo. Ypač pribloškė nelogiškumu ši dalis:
"Staiga Mamis pabudo, nutraukdamas minčių skaitymo seansą. Bannkis papasakojo verslininkui ką žino. Mamis nutarė susisiekti su Exu." - prisiminkime, kad Bonnkius tai bandė daryti slapčia, o čia viens du ir jie jau sąjungininkai. Ar ne taip supratau? Jeigu ir ne taip, tai autoriaus bėda, bet ne mano. Širdies ir logikos čia neįdėta visiškai. Manau, kad nei karto ir neskaityta. Kas buvo vartojama rašant sunku pasakyt.
Kodėl autorius neatsižvelgė į tai kad nei vienas šitų personažų iš tiesų LNP arba LNO, kaip partija vadinama kūrinyje, nepriklauso? Citata:
"Mamizas, Bonnkius, Exas ir kiti L. N. O. nariai nesėkmingai bandė sutrukdyti plano vykdymui."

Atkreiptinas dėmesys į šią dalį:
"Kaip aš galėjau būti toks kvailas? – verkė, Bonnkius. Jį mėgino guosti Exas, tačiau agentas nuo jo traukėsi, negalėdama sutramdyti šleikštulio, kurį jam kėlė šis individas. Staiga Bonnkius pašoko ir sušuko: - reikia keliauti į Slaptosios Tarnybos būstinę, ten yra svarbių kalinių!
Nusprendžiau, pasilikti būstinėje, nes niekaip negalėjau atsiminti kur gyvenu. Beslampinėdamas koridoriais iš tolo pamačiau tris siluetus, du vyru ir net pats nežinau kieno."

kas kalba pirmu asmeniu? Bonnkius? jeigu jau imatės pasakoti vieno veikėjo akimis, nešokinėkit skirtingais rakursais tose pačiose pastraipose. Pasikartokite tiesioginės kalbos užrašymo taisykles ir t.t. 🙂

Darbą vertinu ne ką geriau nei pirmąjį. Labai tikiuosi, kad atsiras raštingesnių. Dėkui ir antram už drąsą, bet pagarbos sau ar skaitytojams tikrai pritrūko.



Kukutis

Turiu prisipažinti, kad pirma dalis man visai patiko. (pernelyg?) Netikėti siužeto posūkiai, šmaikštumas. Tačiau tai neištempė šios pasakėlės, kuri, man vis dar dorojant ką tik pagirtą pirmąją iš dviejų autoriaus atsiųstų dalių, dažniau nei norėtųsi vertė susimąstyti "ką, po velnių, aš skaitau". Visų pirma, niekaip nesisekė suvirškinti išmaniojo telefono juokelio. Originaliajame teksto variante aiškiai paminėta dėžė, kuri abejoju ar turi "feisbuko" programėlę. Toliau sekė užuomina apie praleistą su Pukalote naktį. Suprantu, kad šioje vietoje tikriausiai kabinėjuosi be reikalo, tačiau tokia klišė pasitelkiama tuomet, kai tą naktį tikrai kažkas įvyksta, ne pasivaikščiojimas parke ar... na, nežinau, draugiškas pokalbis. Pukalotės vaizdinys Mamio galvoje.. asmeniškai tai buvo juokinga, tačiau tik tiek, kiek juokiesi išmesdamas iš filmo tą sceną ar iš juodraščio lapą, kurio niekam nelemta pamatyti. Vėlgi akį rėžia logikos klaida, tačiau ne tokia, kurią išmetus niekas nepasikeistų, o įsiliejusi į tekstą ir užimanti nemažą jo dalį. Jos galėjo ir nebūti, jei nebūtų buvę ir tos dalies, kurioje vaizdiniai perteikiami iš Mamio požiūrio taško. Vyras aiškiai prisimena savo moterį, JĄ. Ar neatrodo neįtikinamai toks staigus lyties pokytis? Mamis - gėjus? Visi tai žinojo? Skaitant originalųjį tekstą panašu, kad Bonnkius su juo iki tol nebuvo turėjęs jokių reikalų, juos siejo tik Pukalotė.
Pasikeitė scena, o kartu su ja ir pasakotojas. Intarpas iš bevardžio požiūrio taško. Įdomu buvo sužinoti, kad slaptoji Organizacija buvo paslėpusi ir du savo pavadinimo žodžius. Dar įdomesnis buvo KeDo minčių apsaugos nulaužimas bei - o, Dieve! - siužeto posūkis, apvertęs viską aukštyn kojon. Staiga pagrindinis istorijos antagonistas - Organizacija - tapo Motina Terese, o visa kita - besivaipančių kipšų karalija. Tuo tarpu Bonnkiaus pastangos taip pat nebuvo bevaisės: išnaršęs prisivartojusio Mamio mintis jis taipogi patyrė nušvitimą, tik čia bloga jau ir Slaptoji Tarnyba, "norinti pavergti Lietuva", tačiau nuvertusi marionetinį bei kompromituotą Lietuvos prezidentą. Šitoje vietoje pasimečiau.
Pradėjęs skaityti antrą dalį suvokiau, kad KeDas, nors ir būdamas Organizacijos narys, privapėjo (primąstė?) nesąmonių, ir naujasis prezidentas vis dėlto yra geradarys, o Slaptoji Tarnyba (ar bent jau jos dalis, kaip rašoma tekste), iš tikrųjų šiepė dantis bei rodė prielankumą priešui. Tuomet gaunasi taip, kad paslaptingai miręs KeDas pats buvo blogiukas? Bet... juk jis iš Organizacijos?
Toliau nusprendžiau nebekomentuoti. Visgi karas - ne mano sritis.
Pereinant prie techninės dalies, stengsiuos neišsiplėsti: prie skyrybos pernelyg nesikabinėjau; ji, tiesą sakant, šiame tekste maloniai nustebino. Tačiau apie rašybą panašių dalykų pasakyti negaliu. Pakalotė, Mamizas ir panašūs iškraipyti žodžiai nepuošia. Galėjai ir geriau, tiesiog pritrūko atidumo ar noro.
Apibendrinant: buvo smagu, tačiau ne tiek, kad skaityčiau darkart.



- - - - - - - - - -


Mano nuomone, šią istoriją pateisintų, jei gale būtų parašyta "staiga aš pabudau ir supratau, kad viskas tebuvo sapnas.." 🙂 Nes istorija labai susipynusi, daug įvykių (ir dar nelogiškų, kokie ir būna sapnuose), o dar tas amerikietis samdinys su savo "they broked".. amerikietis taip nesakytų 😉 Norėjosi, kad būtų įtraukta daugiau eRep žmonių su pakeistais vardais, pvz. "Rainaveidis" man patiko. Šiaip visa istorija grynas marmalas, vietomis išspaudžiantis šypseną .. 🙂 (Nukainotas)

Tiek šiam kartui, laukite trečiojo pratęsimo 😉



P. S. - Po šio straipsnio pasirodymo, istorijos pratęsimo autorius atsiuntė laišką komisijai:

- - - - - - - - - -

Visų pirma norėčiau atsiprašyti dėl gramatinių klaidų. Jų visada padarydavau labai daug (o šį syki skubėjau ir tingėjau tikri). Skaitydami toliau sužinosite, autoriaus nuomonę apie logikos (ir netik jos) klaidas (tekstas nelabai rišlus, nes rašiau atsakinėdamas į gerbiamosios komisijos kritiką).

Dėl netaisyklingų vardų. Mamis yra Mamizio vardo malonybinė forma. Kitų vardų klaidos atsirado dėl skubėjimo ir mėginimo pridėti Lietuviškas galūnes.

Kūrinio pradžioje norėjau šokiruoti skaitytojus, todėl ji gavosi truputi vulgari. Išmanųjį telefoną įkišau dėl lietimui jautraus ekrano su nustatyta programėle, visai buvau užmiršęs, kad ten dėžė. Mūšio vaizdą stengiausi parašyti komiškai, apie lenkų pajėgas parašiau prisiminęs tarpukario anekdotą: „Lenkijos kariuomenė laaabai motorizuota – visi kareiviai važiuoja dviračiais“.

Bevardis nusprendžia pasiliktia būstinėje dėl vienos priežasties – užmiršo kur gyvena ir neturi kur eiti. Kai susitikimas su Bonnkiu gražina jam atmintį, ši problema išsisprendžia.

Exas šifruoja pranešimą, nes jis skirtas L. N. O. nariams, jie nori sužinoti kas dedasi aukštuose valdžios sluoksniuose.

Bonnkius nebuvo L. N. O. narys, tačiau sužinojęs teisybę nusprendžia netik tapti nariu, bet ir susibičiuliauja su Mamiz (supratęs, kad Mamiz draugauja su vaikinu Bonnkius ir pasakotojas padaro logišką išvadą, kad verslininkas gėjus). Bonnkius iš ties buvo kietas slaptasis agentas, tačiau turėjęs silpnybę moterims. Jis palūžo (pradėjo verkti), nes suprato, kad visą tą laiką juo naudojosi žmonės, kurių jis nekentė, visas pasaulis jam apsivertė aukštyn kojom.

Antroje dalyje veiksmas vyksta greičiau, nes nenorėjau parašyti labai daug teksto. Rašant detaliai, kūrinio apimtis būtu labai išaugusi.

KeDas tebuvo smulki L.N.O. žuvelė, todėl jo sugavimo operacija buvo patikėta betekam. Nereikėtu užmiršti, kad Prezidentas buvo „blogosios“ šalies tautybės, todėl nebūtų skelbias karo jiems. Tekste neveltui paminima, kad Skydą nulaužti sunku („Kol Dilma su Blowkinu bergždžiai mėgino „nulaužti“ skydą“). O apie neva sėkmingą operaciją Bevardžiui pranešė nekas kitas, o blogėtis Rexnow, kuris pateisindamas blogiečių vardą galėjo ir pameluoti, ką mastė KeDas.

Tiesioginės kalbos taisykles, gal ir esu primiršęs, tačiau lygtais visur pirmu asmeniu pasakoja tiktai Bevardis, o kituose vietose trečiu asmeniu pasakoja pasakotojas.

P.s. Naujus vardus rinkausi iš komisijos narių, deja pavyko užšokti tik ant vieno. Įgelti niekam nenorėjau.

Araminas, turejo būti Adaminas (aliuzija į Administratorių).


- - - - - - - - - -



Nukainotas