Join the new world

Užduotis paprasta - reikia kuo įdomiau sugalvoti ir parašyti istorijos tęsinį. Apimtis neribojama (tik stenkitės, kad skaitytojams būtų įdomu), kūrinys turi būti parašytas lietuvių kalba, turi būti susijęs su eRepublik ir vienas autorius gali siųsti tik vieną kūrinį.

Raskite atsakymus, arba iškelkite dar daugiau paslapčių, nustebinkite, šokiruokite, pakreipkite siužetą neįtikėtina linkme, arba sužavėkite, sugraudinkite, o gal pralinksminkite iki ašarų.. Iššūkis mestas, gaudykite! 🙂

Darbus siųskite el. pašto adresu nukainotas@gmail.com - nepamirškite parašyti savo eRepublik vardo, kitaip tapsite nežinomu autoriumi ir pergalės atveju negausite prizo 🙂 Jei atsiras daug dalyvių, kūriniai bus spausdinami etapais "Baltojo Nieko" laikraštyje. Taigi, pasirinkite sau tinkamiausią tempą, nebūtina visko parašyti per naktį (bet per daug ir neatidėliokite).

Nugalėtojų laukia apdovanojimai - tai žaliavų, maisto ir ginklų pramonės magnato Famio įsteigti prizai - Q5 tankas ir kalnas Q5 maisto! Ačiū Famiui!

Labiausiai patikusius kūrinius vertins skaitytojai, o taip pat ir spec. komisija, sudaryta iš autoritetingų politikų, įtakingų rašytojų, ar šiaip aktyvių piliečių - tai daniochas, Nexrow, Krienas, vilkdalgis, Alkolakis, murtag, nesimatoLT, Ignas Grinevicius ir Eksas 🙂 Komisijos nariai konkurse dalyvauti negali!

Komisija vertins kūrinio susietumą su pradine istorija, gebėjimą intriguojančiai supinti siužetą ir įtraukti skaitytoją, taip pat išradingumą ir vaizduotę, o taisyklingai lietuvių kalba parašytas kūrinys neabejotinai nusipelnys papildomų pliusų!

Taigi, bus dvi vertinimo kategorijos - skaitytojų ir komisijos. Geriausiai skaitytojų įvertintas autorius gaus krūvą Q5 maisto (25 vnt.), o komisijos favoritas - pagrindinį prizą - Q5 tanką. Tuo atveju, jei sutaptų komisijos ir skaitytojų išrinktas kūrinys, į autoriaus garažą bus pristatytas Q5 tankas, o maisto krūvą gaus antroje vietoje pagal skaitytojų balsus esantis autorius. Visi kiti autoriai, atsiuntę konkursui tinkamą kūrinį, gaus po vieną Q5 maistą.

Bet esmė ne prizai, o pripažinimas ir proga pasireikšti bei kūrybos malonumas! Dalyvauti gali visi!

Redakcija ir komisija nekantriai lauks jūsų istorijos pratęsimų...!

Prisipažinsiu, kad buvo nelengva sukurti istorijos pradžią, bet padariau viską, ką galėjau, tikiuosi, kad mano "šedevras" jums patiks ir paskatins dalyvauti konkurse. Gali būti, kad įžvelgsite sąsajas su kai kuriais eLietuvoje žinomais žmonėmis, arba net tam tikru naujausiu Holivudo filmu 🙂 Jei ką, tai Holivudas nukopijavo iš manęs idėją, o veikėjų tipažai - atsitiktinumas 🙂


O štai ir pati istorija....




I SKYRIUS

Mano vardas... mano vardas... mano var..
- STOKITĖS!!!, - mano mintis pertraukė isteriškas pamokslininko kvarkimas. - Kilkite į kovą su blogiu, broliai ir seserys! Tamsusis Keleivis jau čia, jis įsitvirtina mūsų šalies piliečių protuose... seimas, vyriausybė, ministerijos jau užtvindytos blogio syvų! Šalis pavojuje!
-Tik Solikvapnumas gali išgelbėti jus ir visą šalį!, - toliau plyšojo KeDas, dvasinis Solikvapnumo sektos lyderis. - Kelkitės, žemės kirminai ir priimkite Švenčiausiosiojo Odekolono palaiminimą!
Aplink pasigirdo bruzdėjimas - tikintieji nerangiai kilo nuo žemės. Nors po ilgo klūpėjimo ant kietų grindų buvo gera pagaliau atsistoti, bet, KeDui atkišus man į veidą kažkokį buteliuką su balkšva varške viduje, susiraukiau. Atsargiai pauostęs, nustebau - nuo kada Jean Paul Gaultier balzamas po skutimosi tapo Švenčiausiuoju Odekolonu? Bet nesvarbu. Atėjau čia ne aiškintis Solikvapnumo narių pamišimo laipsnio. Turiu misiją - privalau pagrobti KeDą. Transcendentinių blevyzgų prisiklausiau užtektinai, atėjo metas veikti. Išplėšiau buteliuką KeDui iš rankų iš vėl suklupau nužeminta poza.
- O, dangaus pasiuntiny, aukščiausiojo vietininke, apšviesk savo vidine šviesa ir suteik malonę niekingam vikšrui išdalinti palaiminimą!, - pastebėjau, jog, išgirdęs šiuos neabejotinai pagarbius žodžius, KeDas nušvito. Ką gi, dirbtinai glostydamas savimeilę, nesuklydau. Vis dar švytėdamas, KeDas linktelėjo. Pašokęs ėmiau drabstyti aplinkinius lipnia substancija iš buteliuko. Ypač nepagailėjau palaiminimo asmeniniams KeDo sargybiniams - Liūdnam ir 2hienai2. Apdrėbęs jų fanatiškas marmūzes balzamu, mintyse sukikenau iš džiaugsmo, kad sumanymas vyksta sklandžiai. Juk niekas nematė, kaip, suklupęs prieš KeDą, "Švenčiausiojo Odekolono" buteliuką slapta papildžiau gal ne tokia šventa, bet ganėtinai efektyviai migdančia esencija. Apdalinęs mišiniu visus sektantus, nuskubėjau prie KeDo, kol šis dar nepastebėjo, jog pirmieji, kuriuos palaiminau, ima svyruoti ir jau taisosi nugriūti. Užsimojau buteliuku, kai KeDas ėmė prieštarauti.
- Ne! "Švenčiausiasis Odekolonas" skirtas tik paprastiems mirtingiesiems, o man, Aukštybių Išrinktąjam, Šviesos Pasiuntiniui, Malonės Šuliniui, reikalingas Rojaus Pliūpsnių Nektaras, kuris..., - nelaukdamas tirados pabaigos, šliūkštelėjau likusį buteliuko turinį tiesiai į pravertą Šviesos Pasiuntinio burną. Aukštybių Išrinktasis išvertė veizolus ir ėmė baisiausiai spjaudytis, o netrukus, garsiai purkšdamas seiles, nulinko.
Iš kišenės išsitraukęs telefoną, suradau Saliero numerį...

Mamiz pabudo apie vidurdienį. Markstydamasis nuo ryškių saulės spindulių, krintančių jam ant veido pro stiklinį stogą, lėtai pažvelgė į kairę - už didžiulio lango žaliavo jaukus miškelis. Pasuko galvą į dešinę - ežero paviršiuje idiliškai mirguliavo mažos bangelės. - Ir vėl nulūžau verandoje..., - sumurmėjo. Prabangi Mamio vila ant Dainavos ežero kranto skendėjo tingioje ir karštoje vasaros dienoje. Va čia tai gyvenimas! Tačiau Mamio veide atsiradusi šypsena staiga išblėso. Aklinai užuolaidomis užtemdęs visus langus, Mamiz pasmerktojo žingsniu nukiūtino į svetainę. Jo galvoje sukosi nelinksmos mintys. Korporacija ant bankroto ribos, spaudžiančios skolos, fabriko darbininkų streikai, o kreditoriai pasirengę sukramtyti gyvą... Bet tai niekis, palyginus su mintimis apie JĄ... - "Ak, mano gražioji, mylimoji Pukalote..." - pagalvojo Mamiz, - "Ar aš tave dar kada nors pamatysiu?". Ašaringas jo žvilgsnis užkliuvo už baltais milteliais nužerto juodo stiklo žurnalinio staliuko, ant kurio dar mėtėsi ir keletas banknotų. Priėjęs, pirštais sustūmė miltelius į vieną juostelę ir, susukęs penkių šimtų litų kupiūrą į vamzdelį, pasilenkė ir per nosį staigiai įtraukė miltelius. Tuomet, sudribęs ant rudos odinės sofos, atlošė galvą ir jo siela nukeliavo į pievą, kurioje vietoje gėlių augo šypsenos, saulės spinduliai kuteno pėdas, o laikant Pukalotės rankas ir besisukant su ja pašėlusiame šokyje, pildėsi gyvenimo prasmė...

O tuo metu Dainavos ežere, netoli nuo kranto ir visai prie pat Mamio vilos, iš vandens lyg du abrikosai kyšojo nemirksinčios akys. Jos buvo nukreiptos į vilą. Tačiau tai nebuvo gyvos akys, o tik virš vandens kyšanti šalmo-periskopo dalis. Pritvirtinta prie šalmo, po tamsiai mėlynu vandens paviršiumi slėpėsi žmogysta. Tai buvo vėtytas ir mėtytas, šilto ir šalto patyręs buvęs specialusis agentas Bonnkius. Išvydęs, kaip verandoje užtraukiamos užuolaidos, Bonnkius pasinėrė ir po vandeniu ėmė plaukti link kranto. Išlipo iš vandens ir, susilenkęs bei dairydamasis, nubėgo link artimiausių durų. Išvydęs spyną, Bonnkius išsišiepė. Tokio tipo spynas jis dar vaikystėje išmoko atrakinti vienu pirštu ir dar užsimerkęs. Tačiau palenkus rankeną, paaiškėjo, jog durys net nebuvo užrakintos. Šiek tiek nusivylęs jis atidarė duris, ir, skubiai įlindęs vidun, tyliai jas uždarė. Itin minkšti guminiai batų padai nekėlė visiškai jokio triukšmo, Bonnkiui sėlinant svetainės link. Ant marmurinių grindų ir persiško kilimo nuo šlapių rūbų varvėjo vanduo, tačiau Bonnkius nekreipė į tai dėmesio - vanduo išdžius dar prieš kam nors tai pastebint. Pasiekęs svetainę, Bonnkius sustingo tarpduryje - pastėręs Mamio žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į jį. Per daugelį tarnybos užsienyje metų išlavinti spec. agento įgūdžiai atliko savo darbą - net stresinėje situacijoje suveikė neeilinis pastabumas, o skvarbus protas bemaž akimirksniu aprodojo matomą vaizdą - baltus miltelius Mamio panosėje ir ant staliuko. Supratęs, kad Mamiz atsijungęs, Bonnkius be garso atsiduso ir neskubėdamas apžvelgė kambarį. Jo žvilgsnis sustojo ties įrėminta nuotrauka ant židinio atbrailos. Prisiartinęs, paėmė nuotrauką. Mamiz ir Pukalotė jūros ir palmių fone, apsikabinę ir besišypsantys. Bonnkius sugriežė dantimis ir taip suspaudė nuotrauką, kad net pabalo jo nagai. Kietai sučiaupęs lūpas, jis pastatė nuotrauką atgal ir nuo pečių nusikabino neperšlampamą kuprinę. Iš jos ištrauktas daikas buvo sidabrinė dėžė su ekranu, iš kurios kyšojo daugybė laidų ir lanksčių žarnelių, užsibaigiančių kažkuo panašiu į medicininius elektrodus, anestezijos kaukes bei neaiškios paskirties juostas. Bonnkius kruopščiai prilipdė porą elektrodų Mamiui prie smilkinių, dar du lygiai tai pat prisilipdė ir sau. Užsitraukė ant nosies ir burnos kaukę, aplink riešą apsivyniojo vieną iš juostų ir, lietimui jautriame ekrane parinkęs programos nustatymus, atsigulė ant grindų šalia sofos. - Kad ir kur tu dabar esi, aš ateinu..., - tyliai ištarė Bonnkius ir užmerkė akis.

Salieras prisidegė cigaretę ir, giliai įtraukęs, išpūtė dumūs tiesiai KeDui į veidą. Šis užsikosėjo ir pradėjo muistytis. Stebėdamas, kaip pririštas prie kėdės KeDas pamažu atgauna sąmonę, mėginau suprasti, kodėl Salieras panoro, kad pasilikčiau ir dalyvaučiau tardyme. Nužvelgiau rūsio juodumoje pilkuojančią Saliero figūrą. Aukštas ir liesas, bet stiprus, visada įsitempęs ir pasiruošęs suplėšyti priešus geležiniais gniaužtais, jei prieš tai nesudegins savo rūsčiu žvilgsniu. Neveltui, išgirdę Saliero, Lietuvos Slaptosios Tarnybos galvos, vardą, kaip lapai ima nesuvaldomai drebėti ir mėgina atsistadytinti visi lenkų šnipai... Ir dabar šis plieninis žmogus yra paskutinė mano viltis... Galbūt duos naują užduotį? O gal tikrins lojalumą liepdamas kankinti, o gal net nužudyti belaisvį? Tai įsivaizdavęs, net nusipurčiau. Nesu žudikas anei kankintojas, geriau jau supūčiau šiame drėgname ir tamsiame rūsyje, negu kad užsiimčiau tokiais bjauriais.. - Bevardi!, - lyg kirviu nukirto mano mintis Salieras. - Prieik arčiau.
Nepatikliai prisiartinau prie KeDo, kuris jau buvo pakankamai atsigavęs ir pradėjo susivokti aplinkoje. Salieras pasilenkė prie KeDo ausies ir ėmė kalbėti kraują stingdančiu balsu: - Pirmiausia tu papaskosi Bevardžiui viską, ką apie jį žinai, o po to mudu mažumėlę paplepėsime akis į akį...
Tai štai kame reikalas - aš čia, nes Salieras žinojo, kad KeDas gali suteikti man taip reikalingos informacijos ir nori, jog viską išgirsčiau iš pirmų lūpų. Lengviau atsikvėpiau, kad neteks kankinti ir žudyti, netgi pasivaideno, jog rusys pašviesėjo. Tačiau laidotuvių varpais skambantis Saliero balsas KeDui nepadarė visiškai jokio įspūdžio. Jis tik nusikvatojo ir linksmai pareiškė:
- Vyručiai, kam tos ceremonijos! Organizacija rūpinasi savo informacijos apsauga, negi nežinojote, kad mano makaulėje sukasi naujausia Skydo versija?
Apstulbau, išvydęs, kaip iš skystablauzdžio fanatiko, religines nesąmones vapaliojančio parfumerijos dievų garbintojo KeDas pavirto į šaltakraujį ir bebaimį Organizacijos operatyvininką. Vadinasi, Solikvapnumas - tai tik viena iš priedangų paslaptingojo nusikaltėlių klano, vadinamo tiesiog "Organizacija" veiklai. Tačiau kokiai veiklai? Šito aš nežinojau.
- Po šimts begalvių vištų,- neišlaikęs nusikeikė Salieras. Supratau, kad jis nesitikėjo, jog neįtikėtinai brangi sąmonės apsaugos programa, pavadinta Skydu, bus įdiegta į KeDo smegenis. Vadinasi, KeDas kur kas svarbesnis Organizacijai, negu Salieras manė.
- Aaa, tai tu tas paslaptingasis Bevardis.., - nutęsė KeDas, pagaliau atkreipęs dėmesį į mane. - Neblogas pagrobimas, tavo sugebėjimai tikrai pravers Organizacijai.
Pastebėjęs sutrikusią mano veido išraišką, KeDas išsišiepė ir pridūrė: - O taip, Organizacija turi daug planų, susijusių su tavim..
- Kalbos baigtos, - niūriai burbtelėjo Salieras ir įmūrijo savo akmeninį kumštį į KeDo fizionomiją. KeDo galva nusviro, o ant vieno skruosto ėmė raudonai ryškėti Saliero žiedo antspaudas - atvirkščia Z raidė...
- Nieko čia taip nebus, - pareiškė Salieras. - teks kviesti Kopinėtojus. Rexnow! Skambink Blowkinui ir Dilmai, taip pat paruošk įrangą ir atsiųsk porą vyrų su furgonu subjekto perkėlimui.
Iš tamsaus rūsio kampo į blausią šviesą žengė skustagalvis vyras. Nustebau, nes prieš tai nebuvau jo pastebėjęs - visą laiką jis tyliai prakiūtojo kampe. Salierui baigus kalbėti, jis linktelėjo ir tyliai pasišalino.
- Rexnow - patikimas žmogus, - atsisukęs į mane, pasakė Salieras. - Ne kartą išgelbėjo mane iš tikro pragaro. Ateityje gali juo pasitikėti.
Kokioje ateityje? Ką rezga Salieras?
- Atsakymų teks palaukti, - toliau postringavo Salieras. - Bet laikykis šalia manęs ir jei nežiopsosi, anksčiau ar vėliau tikrai sužinosi, kas esi. Gal net šis niekšelis papasakos tau tavo istoriją, - Salieras mostelėjo KeDo pusėn, - po to, kai jo galvoje pasiknaisios Blowkinas su Dilma.
Nors neištariau nė žodžio, Salieras tikriausiai pajuto, jog visa mano esybė pavirto į vieną didelį klaustuką, tad nedelsdamas paaiškino: - Blowkinas ir Dilma - tai įsibrovimo į žmogaus sąmonę ir pasąmonę specialistai, "minčių hakeriai". Jie manipuliuoja žmonių protais tokiame lygyje, kuriame mes sapnuojame sapnus. Neabejoju, kad jiems patiks iššūkis susiremti su Skydu... Bet tu, Bevardi, stenkis jų vengti, jie nestabilūs psichiniai ligoniai ir labai pavojingi. Patys buvo nusikaltėliai, Dilma žiniasklaidos kanalais bandė "užprogramuoti" visuomenę nuversti tuometinį prezidentą Cvakt. O Blowkinas panašiais įtaigos metodais sukurstė tautą užpulti kaimyninę Latviją. Slaptoji Tarnyba neteko pusės agentų, mėgindama užkirsti jiems kelią. Galų gale, vargais negalais juos sugavome. Suteikėme jiems galimybę užsiimti mėgiamu darbu - baisu įsivaizduoti, ką jie padarytų, jei pas mus neturėtų galimybės nuolat raustis pavojingiausių pamišėlių, teroristų, recidyvistų protuose...
Suskambo Saliero telefonas. Pakėlė, kelias sekundes palaikė prie ausies, ir, neištaręs nė žodžio, įsidėjo telefoną atgal į kišenę. - Furgonas jau čia. O tu, Bevardi, eik ilsėtis, vėliau laukia darbas. Susisieksime.
Bevardis. Taip jie mane vadina. Bent jau iki tol, kol išsiaiškinsiu, kas esu iš tiesų. Kaip žmogaus, praradusio atmintį, mano galvoje kirbėjo daugybė klausimų, bet tvirtai žinojau tik viena - esu įtraukiamas į kažkokius gyvenimo ir mirties svarbumo įvykius...

Nors buvo savaitgalio rytas, gatvėje jau šurmuliavo žmonės. Vieni kažkur skubėjo, kiti landžiojo po parduotuves. Tuščioje lauko kavinėje sėdėjo elegantiška moteris. Jos veidą dengė vasariška skrybėlė ir didžiuliai saulės akiniai. Iš pirmo žvilgsnio, moteris nerūpestingai mėgavosi rytine kava.
- Pirkite "Makulatūrą" ir skaitykite naujausias žinias! Galingiausių pasaulio aljansų persiskirstymas! Svarbūs įvykiai! Seimo rinkimų rezultatai, nauji šalies prezidento potvarkiai ir kitos nelaimės! - rėkė berniukas laikraščių pardavėjas.
- Berniuk, berniuk! Ateik čia, - pašaukė moteris. - Paimsiu vieną laikraštį.
Berniukas prisiartino ir iš didžiulės krūvos atskyręs vieną "Makulatūros" kopiją, padavė moteriai. - Du litai,- išpoškino. Moteris meiliai nusišypsojo ir, padavusi berniukui dvidešimt litų, pasakė: - Grąžos nereikia. Kuo tu vardu?
- Uksas, - linksmai atsakė berniukas. - Vieną dieną aš tapsiu žurnalistu, svarbiausių įvykių korespondentu, tada visi pirks laikraščius su mano straipsniais! Labai ačiū, teta!
Įsikišęs dvidešimties litų banknotą į kišenę, berniukas nušokavo gatve, gyvai šūkaudamas apie naujausias naujienas. Vis dar šypsodamasi, Pukalotė nulydėjo berniuką žvilgsniu. Po kiek laiko atsiduso ir atsivertė laikraščio skelbimų skiltį. Suradusi dominantį skelbimą, iš krepšio išsitraukė bloknotą bei rašiklį ir ėmėsi šifruoti...



- - - - - - - - - -



Kokią Organzacijos užduotį vykdo KeDas? Ar Mamiz pabus iš savo transo? Kodėl slapstosi paslaptingoji Pukalotė, koks ryšys ją sieja su verslo rykliu Mamiu ir agentu Bonnkiumi, ar gali tai būti meilės trikampis? Ar pavyks Salierui Dilmos ir Blowkino pagalba palaužti KeDo mentalinę apsaugą? Ar Bevardis pagaliau sužinos savo vardą? Tiek daug klausimų, o atsakymus gali rasti tik tie, kurie apsiims rašyti istorijos tęsinį...


Sėkmės!



Nukainotas